Paprasti pliurpalai

[idigo]

http://www.posh.lt/Zmones/RamunasRudoka ... ry=Britney&
Senas interviu, bet manau bus neskaičiusių.

Tai kaip supratau jis ne pluoštine buvo užsėjąs, o "narkotine" kanapę ir iš jos norėjo namus statyt ?

[Enchanteris]

Nesuprasi istikruju ka jis ten norejo pasakyt, man atrodo kad jis ten tik per ziniasklaida taip pavadino

[Marbauskas]

Iš tikrųjų gi pluoštinė buvo pas jį. Nesunku įžvelgt kaip jis ironizuoja atseit tipo "narkotinė". Etiketę prikabino jam ir tiek.

[Enchanteris]

Nu ir gerai svarbu kad nesedi cia gal gili mintis pas ji

[Marbauskas]

Gali ir taip būti

[OG]

Nuo pačios putimo pradžios man galva skauda nuo klausimo ,,kokia gyvenimo prasme?''. Galima butu užsimerkt ir sakyt ,,koks gyvenimas gražus, pilnas malonumu ir pan....'', bet kas tada jeigu asmuo gimė aplinkoje kurioje nėra to išpusto malonumo burbulo? kas jeigu gyvenimo sąlygos kurias jis gavo jam gali suteikti tik pačius žemiausius poreikius, tik tuos kurie jam būtini gyvybei palaikyti? Kas jeigu žmogų turintį visus materialius malonumus vistiek kamuoja gyvenimo prasmes klausimas? Galbūt savo gyvenimą reikėtų paskirti kažkokiai dvasinei praktikai? nuraminti protą, sutramdyti jusles ir susitelkti i savo vidų? Po paskutiniojo klausimo kyla mintis su dvejonėm, baisu bereikalingai prarasti juslinius malonumus jei vis dėlto be šio kūno jokio po mirties išliekančio ,,manęs,, nėra.
Gal turit kokių gilių minčių gyvenimo prasmės tema?

[dumtraukis]

savo paskutiniais klausimais pasakei viska ko tau reik, sutramdyti jusles, nuraminti prota, skamba fantastiskai tiksliai...ir ta pasiekt sunku, velniskai, bet vaisiai saldus labai, viskas ko reik sirdy gyvena, tik reik prie jos prieiti...
pats negaliu issivaduot is savipisos (atsiprau), bet bandau.. faktas tik tas, kad veismai isoreje, svaigininmasis, materijos zaisliukai, aplinkos keitimas, nelabai ka issprendzia, nebent tik nustumia i sali..vistiek prie to grizti.

[OG]

savo paskutiniais klausimais pasakei viska ko tau reik, sutramdyti jusles, nuraminti prota, skamba fantastiskai tiksliai...ir ta pasiekt sunku, velniskai, bet vaisiai saldus labai, viskas ko reik sirdy gyvena, tik reik prie jos prieiti...
pats negaliu issivaduot is savipisos (atsiprau), bet bandau.. faktas tik tas, kad veismai isoreje, svaigininmasis, materijos zaisliukai, aplinkos keitimas, nelabai ka issprendzia, nebent tik nustumia i sali..vistiek prie to grizti.

Paskutinius metus buvau rimtai tuo užsiemes, išvis nesisvaiginau ir pan., bet po kurio laiko savipisa ir tenais prasidėjo ;D kažkaip trūksta įrodymų, kad kažkas be šitos erdvės kurioje mes gyvenam egzistuotu-kūrėjas, amžinybė ar kaip bepavadinsi tai. O be tų įrodymų sunku abejones patraukt iš kelio. Be įrodymų pradedu jaustis kaip kvailys. Nors gal didžiausias įrodymas ir yra tas iš vidaus laikas nuo laiko ateinantis pasitenkinimas.

[putejas]

Nuo pačios putimo pradžios man galva skauda nuo klausimo ,,kokia gyvenimo prasme?''. Galima butu užsimerkt ir sakyt ,,koks gyvenimas gražus, pilnas malonumu ir pan....'', bet kas tada jeigu asmuo gimė aplinkoje kurioje nėra to išpusto malonumo burbulo? kas jeigu gyvenimo sąlygos kurias jis gavo jam gali suteikti tik pačius žemiausius poreikius, tik tuos kurie jam būtini gyvybei palaikyti? Kas jeigu žmogų turintį visus materialius malonumus vistiek kamuoja gyvenimo prasmes klausimas? Galbūt savo gyvenimą reikėtų paskirti kažkokiai dvasinei praktikai? nuraminti protą, sutramdyti jusles ir susitelkti i savo vidų? Po paskutiniojo klausimo kyla mintis su dvejonėm, baisu bereikalingai prarasti juslinius malonumus jei vis dėlto be šio kūno jokio po mirties išliekančio ,,manęs,, nėra.
Gal turit kokių gilių minčių gyvenimo prasmės tema?

Visų pirma klaidingai įsivaizduoji, jog gyvenimo prasmė turėtų bent maža dalelyte priklausyti nuo tavo padėties bendruomenėje ar turimų "žaisliukų". To gera iliustracija būtų ši citata, pačio žodžiai: "Kas jeigu žmogų turintį visus materialius malonumus vistiek kamuoja gyvenimo prasmes klausimas?". Paryškintas žodis galimai atskleidė tavo ankstesnį suvokimą apie dalykus, apie kuriuos prašnekai. Visų pirma turi suvokti, jog gyvenimo prasmė nėra kažkas įgyjama, gaunama, sukuriama ar perduodama tolesnei kartai. Taigi materialūs malonumai negali būt gyvenimo prasmė. Panašu, jog esi pasimetęs, todėl pradėjai judinti net savo turimas idėjas, jusles, tikrindamas ar viskas tavyje "surokuota" teisingai. Nemažai filosofų narplioja tokius ir panašius dalykus, bandydami surasti tą "tiesą", kuri iš tiesų neturėtų egzistuoti. Manau tai sofistų reikalas pilstyti iš tuščio į kiaurą. Daug aforizmų, tezių, aksiomų ir kitokių tiesų, bet nei viena jų neduoda ko žmogui reikia ir tikiu niekuomet neduos. "Gyvenimo prasmė" nėra tai ką taip paprasta pažinti, suvokti. Norėdamas eiti užklaustuoju keliu turi pirmiausia atsisukti į save ir pabandyti save paanalizuoti, atmetus visus išankstinius nusistatymus. Kodėl taip sakau? Nepažindamas savęs negalėsi judėti toliau. Be to, "dvasinė praktika" yra ne kas kita kaip tik mąstymas, ne kūniškoji veikla, bet tavo vidinio "aš" veikla. Ir tai atskirti nėra lengva, kadangi daugybė įdėjų yra mums tiesiog "įrašyta" mums gimus, todėl dažnai ir dažniausiai mes nebesugebame atskirti kas yra "mano aš", o kas "kitų aš". Jei žmogus kelia tokius ir panašius klausimus ir bando surast atsakymą, jis jau užsiiminėja "dvasine praktika". Protas nurimsta tik atėjus omegai arba suradus tai ko buvo ieškoma. Galų gale protas yra tu, bet tu tik šiame empiriniame (pavadinkim taip, kadangi daugelį dalykų mes sužinome iš empirinių tyrinėjimų, kitaip tiesiog žmogus nesijaučia turintis tam tikrų įrodymų) pasaulyje, kuriame mes nemokame kitaip visko pažinti tik vadovaudamiesi kūniškomis juslėmis. Nesu didis filosofas, kaip Dekartas ar Spinoza (nu visų nevardinsiu ), tačiau manyčiau, jog pirmiausia žmogus turi pažinti save, vėliau jis turi pažinti aplinką. Tik įgijęs tam tikras jau suvoktas idėjas apie save ir aplinką, gali leistis kelionėn, kurios metu ieškomas Dievas, gyvenimo prasmė, būties klausimai ir t.t. Visos tos filosofinės metafizinės "marmalionės". Tau niekas neatsakys į tavo tokius užduodamus klausimus, bet kiekvienas pateiks savo nuomonę. Filosofų traktatai, įvairiausi darbai irgi tėra tik jų spėlionės ar įsitikinimai, kurie bandomi pristatyti mums tarsi būtų kažkokios tai tiesos. Dalykas tas, kad dalis tų spėlionių, teorijų yra tam tikros durys, kurias atvėrus, turėsi galimybę "pamatyti" daugiau. Kitas dalykas, manau svarbus žmogui yra tikėjimas. Reikalauji žinojimo, įrodymo, kadangi neturi tikėjimo. Kai žmogus pradeda tikėti jis nebepastebi kaip jam nebereikia jokių įrodymų, kadangi jis jau žino. Painu:) Čia sėdėdamas atsakymo nerasi. Babilonas ne ta vieta. Pinigai yra ar jų nėra - jokio skirtumo. Paprastai žmogui, ieškančiam "tiesos" "prasmės" reikalingas tam tikras lūžis jo gyvenime.

[JackHarer]

jomajo, į naudą ta filosofija tau išėjo dabar žmogus žinai ką kalbi, man patinka tavo minčių ir nuomonės išdėstymas, o kas svarbiausia, jog turi savo nuomonę. aš pats nemažai domėjausi ir skaičiau filosofijos literatūros, tad džiaugiuosi, nes dabar puikiai suprantu, ką nori pasakyt

[putejas]

Rekomenduoju paskaityti John Locke "Esė apie žmogaus intelektą". Įdomus filosofo darbas, įdomūs pamąstymai. Tai verčia mane nuolatos apmąstyti tai ką mąstau, kalbu, suprantu ir panašius dalykus. Šiame darbe filosofas teigia turys tikslą "ištirti žmogiškojo pažinimo kilmę, tikrumą ir apimtį, taip pat tikėjimo, nuomonės ir pritarimo pagrindus bei laipsnius". "Kai kurių žmonių tarpe įsigalėjusi nuomonė, kad intelekte yra tam tikri įgimti principai, tam tikros pirminės sąvokos, taip sakant, žmogaus intelekte įspausti ženklai, kuriuos siela gauna pačioje savo būties pradžioje ir atsineša į pasaulį". Vėliau jis tai paneigia teigdamas, jog jeigu žmogus į pasaulį atsineša tam tikrus įspaudus, jis jau turi tai žinoti, suvokti, suprasti, tačiau taip nėra. Kūdikiai mažai arba visai nieko nesupranta apie juos supantį pasaulį. Taip, jie gal būt skiria šilta nuo šalto, tačiau tai ne įgimtumas, o patyrimas, iš kurio jie savotiškai sugeba atskirti arba nesąmoningai supranta skirtumus tarp dviejų. Tik atėjęs į pasaulį kūdikis nemato, būna užsimerkęs, bet po ne ilgo laiko jis praregi. Kad reikia žiūrėti akimis jam nesakoma, tačiau jis tai išsiaiškina pats. Taigi nėra lengva išsiaiškinti ir pilnai suprasti kas yra įgimta, o kas įgyta. Jei įgimtos idėjos, principai yra tiesa, tuomet atėjęs į pasaulį žmogus turi savo intelekte turėti tokius jam suvokiamus dalykus kaip "neįmanoma, kad tas pats daiktas būtų ir nebūtų" ir "kas yra, yra", bet taip nėra. Kūdikiai to nesupranta, nesupranta net atskirų žodžių reikšmės. Tas suvokimas ateina su laiku, tiksliau, tada, kuomet žmogus pradeda protauti. Išeina taip, jog žmogus su savimi turi atsinešęs tam tikras idėjas, suvokinius, tačiau jų nesupranta, nežino ir nenutuokia apie jų egzistavimą jo intelekte kol nepradeda protauti. Juokinga, tačiau galime sakyti, jog iki protavimo pradžios žmogus ir žino ir nežino tai ką atsinešė. Galima daryti prielaidą ir pritarti J. Locke, jog jokių įgimtų idėjų nėra ir būti negali. Praktiškai tikiu, jog žmogus ateina į pasaulį kaip baltas popieriaus lapas ir tik vėliau, jam pradėjus protauti, kiti jam įspaudžia tas idėjas į intelektą ir vaikštom mes su tais įspaudais neturėdami protinių galių atskirti kas yra mums įdiegta, o kas gimę kartu su mumis. Taigi ir mano rašiniai tėra kažkieno padaryti įspaudai, bet ne gimę mano sielos gelmėse kaip unikalūs. Aš tik galiu pabandyti tai paanalizuoti, vertinti ir priimti savo sprendimą: arba sutinku arba ne. Sunku išreikšt savo asmeninę nuomonę, kadangi nemoku neturėti išankstinio nusistatymo, kas svarbu nešališkam analizavimui. Išankstinis nusistatymas vėl gi įdiegtas aplinkos. Taigi, Vikinge, paskubėjai mane išgirti:) Nors suprantu ką kalbu ir rašydamas stengiuosi tinkamai išdėstyti tai ką noriu pasakyti, tačiau, remiantis John Locke mano nuomonė nebūtinai turi būti mano nuomonė, nebent aš pasinerčiau į gilius apmąstymus, analizes ir tai daryčiau tinkamai, atsisakęs visko ką žinau, moku ir visų išankstinių nusistatymų, kas taip pat įtakoja mūsų nuomones. Bet dėl vieno esi teisus. Filosofija man išėjo į naudą. Nesvarbu, jog sunku visas filosofų beletristikas skaityti ir kimšt į galvą visokį briedą, bet šis mokslas padeda lavinti mano mąstymą, moko žvelgt į viską kitaip nei buvau pratęs anksčiau.
Nebūtina perskaityt visą knygą, jog suprastum ar sužinotum apie ką ten kalbama. Užtenka pusės ar dalies knygos, ilgesnių ištraukų. Tuomet tai ką perskaitei pabandyt apibūdint, paanalizuot rašytiniu būdu. Skirtumas prieš ir po skaitymo ir rašymo tampa akivaizdus. Rašymas tarsi sutvirtina kiekvieną tavo galvoje besisukantį žodį.

[dumtraukis]

mokiausi kuri laika as ta filosofija ir priejau isvada, kad tai niekas kitas, kaip zmoniu smegenu plovimo irankis. Viskas taip absoliuciai supainiota, suvelta, kad pradejes gilintis i viska, dazniausiai pasimeti arba pasiklysti savyje ir nebegali atrasti kas yra kas, o kai galu gale atrodo radai iseiti, tada atsiduri ten pat, kur buvai is pat pradziu, tai kam tai isvis reikalinga?

[putejas]

Geras klausimas. Filosofiją pasirinkau vien dėl to, jog tai universalus mokslas. Ne politologija, kuri nagrinėja tik politikos mokslus, ne biologija, kuri nagrinėja gyvąją gamtą ir ne chemija, kur vyksta manipuliavimas smulkiausiom žmogaus skaidytom dalelytėm, įvairiausiais atomais. Kai įstojau į viešąjį administravimą (politikos mokslų fake) supratau, kad tai tik siaura linijytė. Supratau, kad man ir taip viskas aišku apie politines sistemas, kad valdžia turi galią ir t.t. Todėl perėjau į filosofiją, kadangi nors tai ir yra pilstymas iš tuščio į kiaurą ir bandymas atrasti tai ko gal būt iš tiesų nėra, bet filosofija, nors ir būdama mokslo šaka vistik yra pakankamai plati ir labiausiai iš visų mokslų lavinanti protą. Na, kiekvienam savo Manau be filosofijos neturėtum gal būt galimybių gilintis į dalykus į kuriuos gilinies ir neturėtum gal būt progos susipainioti ir pasiklysti. To nėra politologijoj, nėra biologijoj ar fizikoj. Visi tie mokslai remiasi tezėm, aksiomom, kurios gimė iš žmogaus tyrinėjimų ir dabar visų laikomos neginčijamomis, o tie žmogaus tyrinėjimai man asmeniškai kelia juoką. Pvz fizikoje nerasi vietos giliems apmąstymams apie trauką arba apie tai, kad kūnai šilumoje plečiasi, o šaltyje traukiasi. Tai yra įrodyta ir manoma, jog kitaip būti negali. Fizika tuo ir baigiasi. Tas pats su kitais mokslais. Jei politologija aiškina, jog politikos centras yra valdžia, vadinasi taip ir yra ir iš tiesų pats pamatai, kad tai tiesa. Nėra vietos analizams Štai filosofija skverbiasi neaišku kur ir vis gilyn ir gilyn, bet finale žmogus kažką gauni:) Žinoma ir ta filosofija geras smegenų plovimas. Visi mokslai sukurti žmogaus ir dirba babilonui, net toji pati filosofija.

[OG]

Aš jau senai palikau materialios laimės idėją už borto, tiesiog pateikiau priedo krūvelę klausimų, kad skaitydami žmogeliai suprastų viso šito painumą. Mano tikslas: norisi sužinoti ir kitų pamąstymus šia tema, tada palyginus su savomis idėjomis gal būt gims kas naujo. O tikslaus atsakymo net nesitikiu sulaukt.
Supratus, kad laimė ne materialioje reiškinijoje kyla kiti painūs klausimai į kuriuos egzituoja šūsnis skirtingų atsakymų ,, O kas aš(turiu galvoje gilesnę šio klausimo pusę, ne tai kas mano galvoje susimuturiavę ,, aš vyras, aš moteris, aš mėgstu tą aš mėgstu aną ir pan,,. Bet ar aš esu tik šitas kūnas ar kažkas atskiro nuo jo(savaime suprantama kad tarp to atskirumo egzistuoja ir ryšys, kitaip būdami kažkuo atskiru negalėtume būti šiame kūne), kas yra materialu ir kas dvasiška?'' Yra filosofinių sistemų kurios teigia, kad mes ne šis kūnas, ne šis protas ir net ne šis intelektas. Visus šiuos išvardytus objektus priskiria materialiai reiškinijai ir teigia, kad tikrasis ,,aš'' esu siela padengta šių materialių, iliuzinių apvalkalų. Todėl mastymas apgaubtas šių trijų dalykų pagal kai kurias tradicijas dar nėra dvasinė praktika, tai paprasčiausiai žmogaus imlumas analitiniam reiškinių studijavimui. Tad tas savęs pažinimo kelias yra baisiai painus.
O dėl nešališkumo irgi keblus reikalas, nes žmogų visad veda jo paties idėjos( net ir materialios realybės tyrinėjimą empiriniu būdu tai liečia), kurioms jis randa patvirtinimų, Tad jokio žmogaus idėjos niekada nebus visiškai šališkos. PVZ: Tikintysis žiuri į materialią reiškiniją ir mato kaip viskas tobulai sukurta, o ateistas žiūri ir mato, kaip viskas gražiai savaime susikūrė. Ir abi pusės randa begalę įrodymu savo idėjoms pagrįsti,
Dabar psichologija universitete studijuoju, tai paliečiu iš arti įvairias būties sampratas, mokslines idėjas. Tačiau užknisa to aiškaus atsakymo nebuvimas, nes po kiekvieno apmąstymo vis stipriau pajauti kokioje gilioje nežinomybėje sėdi. O universitete iš tiesų viską labiau per materialistine formą prasuka ,, sąmonė tai tik nervų sistemos dėka atsiradęs reiškinys ir nieko daugiau''.

[DILLIGAF]

Mano manymu, gyvenimo prasme bei tikslas yra tobuleti

[GanjaGoblin]

ateina metas kai prasme turi susigalvoti pats sau. sako kad meile iprasmina visas beprasmybes, tada pats zodis prasme netenka prasmes...

[rude bwoy]

Manau be filosofijos neturėtum gal būt galimybių gilintis į dalykus į kuriuos gilinies ir neturėtum gal būt progos susipainioti ir pasiklysti. To nėra politologijoj, nėra biologijoj ar fizikoj. Visi tie mokslai remiasi tezėm, aksiomom, kurios gimė iš žmogaus tyrinėjimų ir dabar visų laikomos neginčijamomis, o tie žmogaus tyrinėjimai man asmeniškai kelia juoką.

Tezė, aksioma negali būti ginčijama pagal apibrėžimą (žodyną kada pavartyk). Be to, filosofija niekuo nesiskiria nuo fizikos ar chemijos, ji taip pat paremta aksiomomis. Pavyzdžiui - "mąstau, vadinasi esu".

Pvz fizikoje nerasi vietos giliems apmąstymams apie trauką arba apie tai, kad kūnai šilumoje plečiasi, o šaltyje traukiasi. Tai yra įrodyta ir manoma, jog kitaip būti negali. Fizika tuo ir baigiasi.

Jeigu mąstymas apie gravitaciją juodosiose skylėse tau nėra pakankamai gilus - nelabai įsivaizduoju ką tu vadini "giliu mąstymu". Be to, fizika su įrodinėjimu neturi nieko bendro:
http://mokslas.delfi.lt/science/bbc-zur ... d=52171745

[breeze]

Be to, filosofija niekuo nesiskiria nuo fizikos ar chemijos, ji taip pat paremta aksiomomis. Pavyzdžiui - "mąstau, vadinasi esu".

Pasidaryk sau paslaugą - daugiau niekada nerašyk žinučių su žodžiais "filosofija" ir/arba "mokslas"

[putejas]

"mąstau, vadinasi esu" nėra aksioma, kaip pvz. "žemė apvali" (nesugalvojau kitp pavyzdžio), bet šiaip iš dalies esi teisus. Filosofija remiasi kiekvieno filosofo "spėlionėmis" ar "nuomone".

Jeigu mąstymas apie gravitaciją juodosiose skylėse tau nėra pakankamai gilus - nelabai įsivaizduoju ką tu vadini "giliu mąstymu". Be to, fizika su įrodinėjimu neturi nieko bendro:
http://mokslas.delfi.lt/science/bbc-zur ... d=52171745

Fizika labai daug bendro turi su "įrodymais", filosofija - ne. Filosofija gimsta iš minties, kalbos, o fizika dar ir iš praktikos, būtent kuria remiantis sakoma, jog gravitacija tai "tas ir anas, nes todėl ir todėl". Bet kuriuo atveju dabar pagalvojau, kad rašome mes čia, diskutuojam, kiekvienas savo tiesas įrodinėjam, bet koks viso to tikslas ar nauda? Nebūtinai turi būti nauda, bet vistiek... Realiai kiekvienas iš mūsų nieko naujo savo kalboje beveik nesukūrėme, bet tik paėmėme iš kitur, "apkramtėme" ir paleidome į "laisvę" savais žodžiais. Kartais man tai panašu į tuščią laiko leidimą:/ labos

[super mario]

Na va po 3menesiu vegatacijos pradėjau žydint augaliuka jau žiedus parodė,tokia ilga vegetacija buvo tai gal ir stipresnis poveikis bus nuėmus derliu?