Kiekvienas pasirenkame savo tikslus. Vieni anksčiau, kiti vėliau, vieni realesnius, kiti sunkiau pasiekiamus. Tiesa, paskutiniu metu bent aš pastebiu gan smarkius pasikeitimus toje standartinėje, tėvu skiepijamoje sistemoje, gerai baik mokyklą >> studijuok >> dirbk ir kurkis savo gyvenimą. Iš dalies - nežinau kaip pasakyti - tėvai gauna daugiau informacijos, darosi protingesni, laisviau mąstantys. Kitaip žiūri į vaikų auklėjimą. Tai naturalu, nebėra sienų. Sovietinių, Europinių ar dar kokių, neturi reikšmės. Viso pasaulio informacija pasiekia mus, ko nebuvo, ar buvo žymiai mažiau seniau. Tiesa, tai iš esmės galioja tai jaunesnei tėvų kartai, su nedažnomis išimtimis. Čia vienas dalykas. O kitas, kad vaikai, gyvenantys tokiame pasaulyje, jau patyt savaime auga kitokie. Su kitokiomis vertybėmis, požiūriais, tikslais. Niekas nebūna vien gera arba bloga, bet mane tie pokyčiai džiugina. Mano tėvai yra dar senosios kartos. Na bent tėvas tai šimtaprocentinis koncervatorius
. Su motina lengviau, ji mane daugiausiai ir palaiko visomis prasmėmis. Apturėjau tą anksčiau aprašytą sistemą. Mokykloje tikrai smarkiai jutau spaudimą mokytis, nors man jo labai ir nereikėjo, kažkaip be didelių pastangų gerai sekės. Įstojau į universitetą, pirmus metus tvarkingai atsimokiau, antrais pradėjau jausti kad nesuprantu ką aš ten veikiu.Sėdėjau,klausiausi, mokiausi, bet kuo toliau tuo labiau mačiau kad visa tai labai didelis mėšlas, kuris man jokia prasme nepadės gyvenime. Gal ir žiaurokai pasakiau, bet manau kad taip geriausiai išreikšta tai, ką norėjau pasakyti
. Galiausiai nustojau vaikščioti į paskaitas, tik į egzus atėjau. Pabaigiau šiaip netaip tą antrą kursą, o praėjus porai mėnesių trečio, kurį laiką pasvarstęs, mečiau mokslus ir leidau sau kelis mėnesius pailsėti nuo visko. Prieš metant mokslus buvo ir šiokių tokių krizių, galbūt depresija, gal tiesiog sunkus periodas, su kuriuo tik šiaip netaip tvarkiausi. Bet tie mėnesiai nieko neveikimo, mane nukreipė nauju keliu. Susiradau darbą, mokiausi, gan greitai sulaukiau pripažinimo. Dabar jau daugiau kaip trys metai dirbu ten pat, pakilau pareigose, mano nuomonė daug reiškia. Ir man patinka darbas. Na tiksliau ne pats darbas, nors ir jis gana malonus, o grafikas. Dirbu kai noriu ir galiu, niekas neliepia tada ir tada būti darbe. Na būnu beveik kiekvieną darbo dieną, bet jei turiu kitų reikalų niekam nesakęs išeinu ir niekas tame neieško problemų. Savo darbą padarau, pametėju vieną kitą pasiūlymą, padedu įgyvendinti. Bet tuo pačiu esu laisvas. Taip ir gyvenu, galva pilna įdėjų, tikslų ir visko ko dar pats nesupratau
Iš gyvenimo bandau pasiimti kuo daugiau, bendrauju su įvairiais žmonėmis, kiek galiu keliauju po Lietuvą, aplankau įdomesnes vietas, mokausi visokiausius dalykus, fiziką, matematiką, chemiją ir pan. Dar bandau pradėti kinų kalbą
. Tiesiog gyvenu ir jaučiu kad neprapulsiu šiame gyvenime. Mąstau apie permainas, na bet ateitis parodys kas iš ko auga
. Nebesėdžiu tėvams ant sprando, bet tikrai negaliu kaltinti tų, kurie taip elgiasi. Kūrį laiką visgi ir pačiam taip buvo. Kamon visi kažkada supras ko nori iš gyvenimo, o jei ne, tai ir tebunie
Uff.. Išsikalbėjau.. Lengviau ant dūšios patapo
Daktare, ka rekomenduosite?