Kęstučio istorija.
Alkoholis visada buvo Kęstučio gyvenimo ,,arkliukas". Ironiška, tačiau jei ne jis, Kęstučio šiame pasaulyje išvis nebūtų. Alkoholis ir sovietinė "gegužinė"- štai kam turi dėkoti už savo gyvenimą dabar jau į trečią dešimtį kopiantis vyras. Užteko vienos nakties nuotykio ir Kęstučio tėvai, Marija ir Jonas taptų apsivedusia pora, besilaukiančia neplanuoto vaisiaus. Tais gerais laikas, kada Jonas dar buvo stiprus vyras ir galėjo savo jauną šeimą aprūpinti netik duona, bet ir pieno stikline, gimė Kęstutis. Kodėl būtent Kęstučio vardas? - Tegul bus stiprus ir didis kaip Lietuvos karalius!,- sušuko besišypsantis Jonas, pirmą kart į rankas paėmęs savo beniurzgiantį sūnų.
Kas vėliau pasirodė keistą pačiam Kęstučiui, dėl neaiškių priežaščių jis negalėjo prisiminti beveik nieko šviesaus iš savo vaikystės. Jis mylėjo savo tėtį, suprato kokią sunkią dalią jam teko nešti. Netikėtas Lietuvos nepriklausomybės atgavimas visiems aplinkui buvo šventė, tačiau Kęstučio šeimoje- tragedija. Visuotinis valstybinės sistemos išardymas reiškė giljotiną Jono karjerai. Jaunas, bedarbis, su mažamečiu vaiku rankose- tokią dalią teko nešti Jonui. Kęstutis matė kaip tėvas skęsta depresijoj, o depresiją skandina alkoholyje. Tačiau tėti berniukas mylėjo už betką labiau pasaulyje. Jonas niekad nemušė savo žmonos, sūnaus, nebuvo agresyvus. Priešingai, jis užsidarė viduje su savo problemomis ir kaltino save, dėl tokio nenusisiakusio gyvenimo. Žinoma, meluočiau, jeigu sakyčiau, kad Kęstutis augo kaip vargšas. Rytą ar vakare,ant virtuvės stalo, tarp tėvo butelių ir cigarų pakelių berniukas visada rasdavo dešros galą ar duonos riekę. Marijai, iš prigimties darbščiai moteriai, teko dirbti naktimis, slauge ligoninėje. Namų ruoša, varginantis darbas, geriantis vyras Kęstučio mamą pavertė tylia, pilkai į gyvenimą bežiūrinčia moterimi.
Septintų savo gyvenimo metų rudenį Kęstutis pirmą kart išsiruošė į mokyklą. Galbūt tai vienas iš šviesesnių jo prisiminimų. Krakmolinti baltiniai, išlygintos kelnės ir prakaituotas delnias dvyliktoko rankoj- tokie buvo berniuko pirmieji įspūdžiai mokykloje. Apskritai Kęstutis buvo pažangus ir protingas vaikas. Su klasiokais nesipyko, tačiau ir nebuvo klasės siela. Turėjo nedaug, tačiau tikrų, plienu grūdintu draugų. Visuotinis susidomėjimas krepšiniu taipogi neaplenkė berniuko. Žaidimas kamuoliu šeštokui buvo puikus būdas pabėgti nuo vis aštrėjančių šeimos problemų. Tėvas, vis giliau skęstantis į alkoholio liūna, gyvenimu nusivylusi mama vis dažniau atgrasydavo berniuką nuo šalto šeimos židinio.
Iš mokyklos Kęstutis prisimena daug gerų dalykų: pirmoji meilė, pirmosios laimėtos krepšinio varžybos, pirmieji klasės vakarėliai su saldainių šūsniu ir apelsinų. Žinoma, Kęstutis prisimena ir pirmąjį su draugu Tomu iš tėvo atsargų pavogtą vyno butelį. Prisimena ir šlapias mamos akis, kuriomis Marija žiūrėjo į pirmą kart prisigėrusį savo sūnų. Tąkart mama berniuko nebaudė. Keista, tačiau Kęstutis šį prisiminimą visą savo gyvenima siejo su supratingumo simboliu,
Vienas svarbesnių lūžių Kęstučio gyvenime įvyko vienuoliktoje klasėje. Jis kaip šiandien prisimena ašarotą motinos veidą pasitinkantį jį iš mokyklos. Marija gryžusi iš naktinės pamainos savo vyrą rado pasikorusi daržinėje. Tėvas jokio raštelio nepaliko, liko tik krūva problemų. Kiek Kęstutis pamena, tada jis verkė tyliai ir gailiai, tačiau tai buvo paskutinės jo ašaros gyvenime. Netikėta vyro mirtis motiną perklubdė ant kelių, Mariją užklupo ligos. Iš sielvarto, sunkaus darbo ar atsitiktinai- Kęstutis to nežinojo. Tą kartą jis virto vyru, vyru su visomis vyriškomis atsakomybėmis ir ligota motina ant pečių.
Baigęs vienuoliktą klasę Kęstutis nusprendė toliau nebesimokinti- noras pasirūpinti motina privertė ankščiau laiko ieškotis darbo. Įsidarbinęs, kaip dabar prisimena, "girto spekulianto" krautuvėje jaunas vyras pradėjo nešti sunkią tądienos naštą. Motina dėl sveikatos dirbti nebegalėjo, gėrė vaistus ir skendo šeimą persekiojančioje depresijoje. Kęstučiui parduotuvėje dirbti sekėsi neblogai, vyras buvo darbštus, o ir klijentams patiko. Rūpinosi jis motina, tvarkė apleistą tėvų ūkį ir galutinai subrendo.
Galbūt Kęstutis ir būtų likęs gyventi savo gimtąjame miestelyje, jei ne motinos mirtis. Mamos mirtis jam nebuvo staigmena, moteris buvo ligota ir ilgai kankinosi patale. Likęs gyventi vienas, Kęstutis nusprendė, kad tėvų namai jam kelia liūdesį ir apskritai- yra per brangūs ir perdideli jam vienam. Susidėjęs svarbiausius daiktus, ilgais nelaukęs ir nesvarstęs nusprendė keliauti į sostinę.,,Galbūt rasiu darbą, susimokėsiu už mokslą, pasiklosiu gyvenimo pamatus",- tąkart galvojo. Tačiau realybė pasirodė kitokia. Bemokslio vyro niekas į darbą priimti nenorėjo, o ir pragyvenimo kaina sostinėje Kęstučiui pasirodė visiškai nekontrastinga gyvenimui mažame miestelyje. Iš sutaupytų pinigų dirbant krautuvėje išsinuomojęs ankštą, nušiurusį butą vyras tikėjosi pradėti kiek kitokį gyvenimą. Nuo ryto iki vakaro ieškantis darbo, Kęstutis jautė vis plonėjančią piniginę. Netrukus pinigai baigėsi, tačiau darbo jis rasti nesugebėjo. Nebeliko nieko kito, kaip parduoti tėvų ūkį ir tikėtis geresnės ateities.
Kęstutį, mažo miestelio vaikį, nustebino sostinės žmonių įvairumas. Netrukus jis susipažino su panašaus likimo broliais. Galbūt iš vienišimo, gal iš savo naivumo Kęstutis nesuprato, kad jo vadinamieji draugai- tai tik naudos ir pasilinksminimų ieškantys jaunuoliai. Darbo paieškos nubluko prieš sostinės vakarėlių šviesas, moterų gausą ir draugų juoką. Taurė po taurės ir sunki jaunystė užsimiršo. Tuomet Kęstutis nepastebėjo, koks buvo panašus į savo tėvą. Tačiau jei ir būtų pastebėjęs- būtų nepatikėjęs. Tėvas gėrė dėl depresijos, sūnus- dėl draugų ir linksmo gyvenimo, kurio jis neturėjo vargdamas krautuvėj su motinos našta ant pečių. Vietoj rytinės kavos- degtinės butelis ir vėl prasideda linksmybės su draugais. Kęstutis rūkė ir rūkė daug. Taip nemėgstami tėvo cigarų dūmai virto jo kvapu.
Taip sostinėję pragyvenęs ir prasilinksminęs už tėvų parduotą turtą apie 3 metus Kęstutis susidurė su realybe. Baigėsi pinigai, dingo draugai ir vienkartinių panelių bučiniai. Atsibudęs rytą, Kęstutis nerado ne tik draugų, bet ir televizoriaus, muzikinio centro ir savo piniginės. Nusispjovęs ant tokių draugų, jis niekad neieškojo ir nepyko ant savo sugerovų. Alkis, bespaudžianti nuoma privertė susimastyti apie savo ateitį. Universiteto diplomo neturėjo, darbo irgi, draugai išdavė- tokios grandiozinės nūdienos nebegalėjo paskęsti alkoholyje. Lietuvai įstojus į Europos sąjungą jaunimui atvėrė kelius į užsienį. Kęstutis, supratęs, kad nebeturi už ką nusipirkti netik degtinės, bet ir duonos nusprendė bandyti laime Olandijoje. Šalį rinkosi atsitiktinai, pagal įdarbinimo agentūrą. Pardavęs beveik viską ką turėjo tuščiame bute susikrapštė ant bilieto ir nusispjovęs ant Vilniaus žemės įsėdo į lėktuvą.
Atvykęs į žalią šalį Kęstutis buvo šokiruotas. Šokiruotas netik jos didingumu, žmonių gausa ar europietiškomis kainomis. Gyvenimo negandų palenktą žmogų šokiravo jį sutikę gyventojai. Kęstutis sutiko ne vieną ir ne du liko brolius, kuriuos atvedė laimės ieškojimas. Daug gyvenimu nusivylusiu, likimo nuskriaustų žmonių. Tačiau kas buvo priešinga negu Lietuvoje- žmonės turėjo viltį. Viltį kažkada išsikapstyti iš esamos padeties ir apsirūpinti bent minimaliais gyvenimo patogumais. Kadangi Kęstutis pinigų praktiškai neturėjo, įsidarbino už maistą ir gluostą vietiniame sportinių batų fabrike. Jį ganėtinai nustebino, kad svetimoje šalyje į neišsimokslinusį žmogų žiūrima daug atlaidžiau, stengiamasi suteikti šansą. Šansas Kęstučiui buvo suteiktas, tačiau jis juo nepasinaudojo. Olandiškas alkoholis buvo brangesnis, tačiau svaigino taippat. Drebančios rankos, rytinis vėmimas- Kęstučio kasdienybė, kurią jis atsigabeno iš tėvynės. Netrukus tą kasdienybę pastebėjo ir darbą suteikęs darbdavys. Taip lietuvis atsidūrė gatvėje be pinigų, draugų ar šeimos.
Gatvėje Kęstutis prarado paskutį moralės lašą. Niūrus alkoholizmo šešėlis, tarsi tėvo vaiduoklis, vertė vyrą nusikalsti netik įstatymams, tačiau ir bendrąjai etikai. Pavogti rankinuką iš praeivės moters- vienintelis būdas numalšinti alkį ir troškulį. Kęstutis atliko nevieną ir ne du nusikaltimus. Žinoma, jam niekada neteko kažko nuskriausti. Jo pacifiškumas- tai galbūt vienintelė dalelė likusi iš jo mamos atminimo. Jis nebeturėjo kada galvoti apie sunkią praeitį, beveik ją užmiršo. Užmiršo tevų ūkį, krautuvę ir Lietuvos žemės kvapą. Kaip dabar Kęstutis dažnai mąsto, galbūt jis būtų ir pasimiręs kokioje Olandijos gatvėje su pigaus vyno buteliu rankoje, negu Dievo, ar galbūt, likimo, pasiūstas šansas.
Kartą Kęstutis buvo sulaikytas Olandijos pareigūnų bevagiantis parduotuvėje. Skardinė Olandiškų "šprotų" ir degtinės butelis- tai ką takart jis bandė pavogti. Tačiau, jo pačio nuostabai, jis buvo paleistas ir nukreiptas į benamių prieglaudą. Tai niekad nebūtų įvykę Lietuvoje. Prieglauda tąkart pasirodė ankšta, liūdna vieta, galbūt dėl kūną varstančių traukulių. Prieglaudoje ištvėręs visą naktį, besiruošdamas išeiti Kęstutis užsuko pavalgyti benamiams dalinanamų pusryčių. Kaip šiandien jis prisimena kokią nuostabą patyrė pamatęs kas į plastmasines lėkštes pilsto makaronų sriubą! Kęstutis iškarto pažino geriausią savo vaikystės draugą Tomą. Tapatį, su kuriuo išgėrė pirmąjį savo vyno butelį. Niekas taip neprivertė Kęstutį pasijusti vėl žmogumi, kaip Tomo ištarti lietuviški žodžiai- ,,Sveikas, broli!". Kaip vėliau Kęstutis sužynojo, Tomas mokėsi Olandijoje, pagal sudentų apsikeitimo programą. Dabar vaikystės draugas turėjo darbą ir savanoriavo benamių prieglaudoje.
Tomas neliko abėjingas Kęstučio likimui. Iškarto po darbo parsivedė savo vaikystės draugą į kuklius, tačiau uždirbtus namus, nuprausė davė pavalgyti. Po ilgo laiko Kęstutis vėl pasijuto žmogumi. Tačiau nenumaldomas alkoholio troškimas privertė išduoti savo draugą. Tomui nematant, Kęstutis iš piniginės pavogė pakankamai pinigų porai dėgtinės butelių ir kiek tąkart beatmena- atsibudo vietiniame parke, šale universiteto. Jis prakeikė savo poelgį. Jautė milžinišką gėdą, suprato, kad pavirto tokiu pat, kaip ir jį apvogę draugai. Baisiausias dalykas tada atrodė susitikti Tomą- draugą ištiesusi ranką, į kurią jis prispjovė. Tačiau milžiniškas alkis ir išgyvenimo inkstinktas Kęstutį atvedė prie draugo durų. Kaip bebūtų keista, Tomas draugą priėmė išskęstomis rankomis. Suteiktas antras šansas Kęstučiui tąkart atrodė vertingesnis už betokį alkoholio butelį.
Kaip paaiškėjo, Tomas studijavimo šalį buvo pasirinkęs neatsitiktinai. Taip, kaip bebūtų keista, Kęstutis primą kartą susidūrė su marihuaną. Tomas buvo didelis šio augalo kultūros propaguotojas. Ne kas kitas, kaip jis ir pasiūlė Kęstučiui surukyti suktinę. Pasiūlė tai kaip ne apsisvaiginimo ar užsimiršimo receptą, o kaip vaistą, vaistą nuo Kęstutį kankinančios ligos- alkoholizmo. Kaip šiandien Kęstutis prisimena kaip nuo išsekimo drebančiomis paėmė suktinę ir be didesnio vargo ją sudegino. Tai ką tąkart jis pajuto buvo ramybė. Pirmą kartą per daugelį sunkių ir varginančių metų Kęstutis pasijuto ramus. Ramus viduje, ramus išorėje. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad poto Kęstutis nebenorėjo gerti. Jeigu gerti nenorėjo jo siela, tai fizinis kūnas tiesiog to reikalavo. Bet kaskart, nuo pirmosios suktinės, vėl pradedant drebėti rankomis Kęstutis rukydavo dar ir dar. Ir pasijautė geriau. Kęstutis pradėjo vertinti kanapę, ja domėtis. Galbūt jį skatino vidinis ramybės troškimas, galbūt pagarba Tomui ir nenorėjimas prarasti pasitikėjimo. Darbo tuomet jis neturėjo, bet draugas net nesiruošė išmesti savo vaikystės draugo atgal į gatvę. Tomas, su šiluma širdį stebėjo kaip Kęstutis virsta žmogumi, nuoširdžiu ir ramiu, koks jis buvo vaikystėje.
Kęstutis pas Tomą pragyveno gal pusę metų. Palaipsniui atsikratė traukos alkoholiui, padėdavo draugui su namų ruoša kol šis būdavo darbe. Nežinia kodėl, tačiau parūkęs Kęstutis vis dažniau prisimindavo savo tėvus, jų rupesčius. Tik šykart jis į savo praeitį žiūrėjo ne kaip į varganą ir sunkią, bet kaip į pamokantį gyvenimo kelią, atvedusi ir nukreipusi jį teisinga kryptimi. Netrukus jis susirado darbą. Tik šykart jam nebekliudė kankinantis troškulys burnoje, pasimetimas savyje ir miglota ateitis. Palaipsniui jis patapo ramiu, viską apsvarstančiu ir įvertinančiu žmogumi. Kaskart, po darbo rukydamas jau nežinia kelintą suktinę Kęstutis vis dažniau susidurdavo iš nežinia iškur atėjusia svajone. Šios svajonės jis neatskleidė net geriausiam savo draugui Tomui, nes manė, kad tai- dalis jo, dalis jo likimo, kuriam verta įvykti.
Lietuvis Olandijoje pragyveno ketverius metus. Gyveno kukliai, tačiau išsikraustė iš Tomo buto. Dirbo daug ir vis dėl savo svajonės. Galiausiai Kęstutis nusprendė, kad trijų darbo metų santaupų užteks jo tikslui. Susidėjęs daiktus, atsisveikinęs su broliu tapusiu draugu Kęstutis grįžo Lietuvon. Grįžęs vyras iškart patraukė į savo gimtąjį miestelį ir už uždirbtus pinigus perpirko apleistą tėvų sodybą. Tąkart atrodė stebuklas, kad ūkis tebstvoėjo, ir už šį stebuklą Kęstutis jaučiasi dėkingas ligi šiol.
Grįžęs Kęstutis pats puolė atsatynėti tėvų ūkį. Dirbti įvairius darbos jis išmoko Olandijoje. Kiekvienas pralietas prakaito lašas tiesio glostė širdį. Po ilgų metų Kęstutis pagaliau jautėsi namuose. Jis nebeprivalėjo rūkyti, kad jaustusi ramus- jo sieloje nusistovėjo išmintis ir harmonija. Tačiau rūkymo jis neatsisakė. Priešingai, jis dar stipriau ėmė domėtis kanapių kultūra ir netgi sukalė šiltnamį savo pirmąjam augalui. Augalui, kuris buvo skirtas Tomui, broliui, padėjusiam atsistoti ir vėl gyventi.
Kur Kęstutis dabar- nežino niekas. Turbūt sėdi prieš langą savo tėvų namuose ir rūko suktinę, mąstydamas ir dekodamas likimui už viską kas siūstą- gero ir blogo. Žmogus gali atsistoti tik tada, kada buvo pargriuvęs. Niekam nelinkiu patirti Kęstučio likimo, patirti vargo kokį patyrė jis, tačiau ramybės šitame pasakojime galime surasti visi. Po suktinę už Kęstutį- buvo jis ar ne
Peace.