Nuotrauka Nuotrauka

pasakaites...

Forumo pavadinimas kalba pats už save.
Rašyti atsakymą
ma
Patyręs
Patyręs
Pranešimai: 395
Užsiregistravo: 2005-10-20, 21:51
Reputacija: 0

pasakaites...

Standartinė ma »

Šuolis į nežinomybę

“…To negali būti!“ – tai buvo mintis. Tiksliau, man pasirodė, kad aš taip pagalvojau.
„Ko to?“ – paklausė kažkas.
Aha! Vadinasi aš nepagalvojau, o ištariau tai mintyse. Keleta sekundžių aš karštligiškai koncentravausi į mintis, norėdamas suprasti „kogi negali būti“. Bet eilinė, žymiai labiau pritriankianti mintis, iškilusi priešais besiskaidančią į dalis gasdinančiai permatoma sąmonę, buvo: „KAS AŠ?“ Buvo nesuprantama, kas uždavė šitą klasuimą, iš kur jis atėjo, ir, svarbiausia kam jis adresuotas.

„Tikriauisiai, taip išprotėjama...“ – atrodė man, nors supratimas „man“ pasidarė ant tiek neapčiuopiamas ir tuoj pat kažkas kitas, „likęs gyvas“ dalis mano suvokimo pradėjo tuo abejoti. Aš su siaubu pradėjau apčiuopinėti savo kūną, kaip paskutinę realybės salelę. Sąmonė bandė užsikabinti nors už kažko pažįstamo. Nepadėjo. Atsirado aiškus jausmas, jog mano kūnas nebeturi su manimi jokio ryšio. Aš kelis kartus giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į dangų. Nežinomos žvaigždės išdavikiškai mirksėjo ir mano manymu paslaptingai kikeno. „Važiuojam...“ – pagalvojau aš, tiksliau, pagalvojo tai, kas tuo metu buvo manimi.

Surinkti į vieną tai, ką aš anksčiau vadinau sąmone, nesisekdavo. Savojo „aš“ jausmas, mintys, priemonės, sugebėjimas logiškai mąstyti – viskas tirpo greičiau, nei aš bandžiau tai sustabdyti.
„Atsipalaiduok...“ – išgirdau aš nepažįstamą balsą. Vienas iš mano sąmonės fragmentų paklausė: „Kaip atsipalaiduoti? Kam atsipalaiduoti? Manęs gi nėra!“ „Ne, tu esi“ – atsakė niekas – „Žiūrėk...“ Sunku paaiškinti tai, kas įvyko poto. Per mane pasileido, tiksliau staigiai išsiveržė tekmė. Siaubingos jėgos tekmė. Tekmė, susidedanti iš priemonių ir projekcijų to, ką aš kažkada vadinau savimi. Sunku buvo suprasti: visa Tai įeina į mane ar išeina iš manęs? Viskas pradėjo keistis galvosūkio greičiu. Tolimi prisiminimai, užmiršti pergyvenimai, kažkada tai atrodžiusios svarbios situacijos, paveiksliukai iš vaikystės iš užmirštos praeities – viskas susimaišė vienoje greitoje tekmėje „kažkieno tai“ suvokime. Mano „aš“ tirpo ir prapuldavo toje tekmėje, kaip man atrodė, visam laikui.

„Visa tai – tu“, - šnibždėjo paslaptingas balsas.
Mano įprastasis „aš“ išsiskaidė į milijoną kitų, mažai pažįstamų „aš“. Absoliučiia išnyko erdvės ir „laiko“ pajūčiai. Su didelėm pastangom pavykdavo atsiminti kas aš ir kur randuosi. O svarbiausia – kada! Naktinių džiunglių garsai, nepaprastai žavėję mane keletą valandų atgal, tapo nepertraukiamu lėktuvų turbinų ūžimu. Ūžimas tai padidėdavo, tai išvis išnykdavo.
Po kažkurio laiko man pasirodė, kad aš „išnėriau“ iš vizijų tekmės. Aš netgi atsiminiau, ir atrodo, suvokiau, kur aš randuosi. Aš žinojau, kad kažkur šalia sėdi šamanas, kad dabar yra naktis, mes Amazonės džiunglėse Ayahuasca ceremonijoje.
Džiunglės vėl įgavo savo naturalius garsus. Aš jaučiau mapačio – amazonės tabako kvapą, kurį, ceremonijos metu, rūko šamanai.
Ir aš vėl išgirdau...
Tyliai, neskubant ir kažkaip labai jau paprastai šamanas uždainavo. Tai buvo eilinė „Ikarus“ – magiška daina. Man vėl pasirodė, kad jo balso garsas „prasimušinėja“ į mano sąmonę, užpildo supančią erdvę, apgaubia pasaulį, kažkokiais tai šviečiančiais siūlais, išstumiančiais iš aplinkos visus garsus ir pagaliau, vėl nutraukia kažkokį tai ryšį...

Galinga tekmė vėl pagavo mano supratimą ir išbarstė „aš“ į daugybę dalelyčių. Pasakyti, kad aš jaučiausi blogai – pasakyti nieko. Kažkurį momentą aš pajutau artėjantį pykinimą. Šis jausmas nepaliko jokių abejonių apie tolimesnius įvykius. Su didelėm pastangom aš prišliaužiau prie slenksčio krašto, kuris buvo mūsų ceremoninės trobelės grindys, ir persilenkiau per jį. Mane supykino. Ne! Mane pykino. Ilgai. Tikriausiai tai tęsėsi daugiau nei valandą. Mano palydovams tai prasidėjo anksčiau ir tesėsi ilgiau. Naktinės džiunglės prisipildė sielą draskančiais garsais. Tarpais, tarp pykinimo padidėjimo ir nuslūgimo, aš girdėjau tylų ir ramų mūsų vedlio balsą: „Gerai vyrukai... Čia apsivalymas...“ Nieko, netgi iš tolo panašaus į „gerai“ aš nejaučiau, todėl aš pagalvojau, kad vedlys paprasčiausiai šaiposi. Aš norėjau paklausti, ar ilgai tęsis šis neįtikėtinas „apsivalymas.“ Ne iš smalsumo – klausimas atrodė kyla apie gyvenimą ir mirtį. Tačiau bet koks bandymas ištarti šį klausimą garsiai, mane vėl atvesdavo į pradinę mąstymo stadiją, kurioje aš tik mąsčiau apie tą klausimą.

Į palmių lapus, iš kurių buvo padarytas mūsų trobelės stogas, pasibeldė lietus. Apie tai, kad tai buvo lietus aš suvokiau vėliau. Iš pradžių šį garsą dėka savo būgnų išgaudavo keistos gnomų pavidalo butybės, apsupusios mūsų trobelę. Butybes ir jų būgnus aš mačiau pakankamai akivaizdžiai ir visiškai neabejojau apie jų egzistavimą. Man pasirodė, kad tos butybės šypsosi. Netikėtai aš suvokiau, kad matau visiškoje tamsoje. Tiksliau, aš pradėjau išskirti visas menkas gamtovaizdžio detales ir buvau pilnai įsitikinęs, kad pradeda švisti. Tačiau pažiūrėjus į juodą, kaip smalą, dangų, iškvėpiau, ir supratau, kad iki ryto dar toli. Vadinasi, aš mačiau tamsoje. Neilgai aš mėgavausi įgautais sugebėjimais – pažįstami jausmai vėl privertė mane šlaiužti prie trobelės krašto...
Buds Not Bombs
ma
Patyręs
Patyręs
Pranešimai: 395
Užsiregistravo: 2005-10-20, 21:51
Reputacija: 0

Standartinė ma »

Nepriimk to personališkai…

Štai dar viena žodžių grupė, kuri turi tai, kas mus pamokytų. Mes patys įsitikinę ir įsitikinęs bet kuris kitas, kad esame personos (asmenys); mes priimame dalykus personališkai (asmeniškai), mes turime personalybes (asmenybes).

Šie visi žodžiai kilę iš lotyniško žodžio persona, kurio kilmė buvo kaukė. Ją dėvėdavo aktoriai vaidindami dramatinius vaidmenis (per - reiškia „per“, „pro“, ir sona – „garsas“). Tai buvo kaukė per kurią sklido garsas.
Kai mes kalbame apie mūsų gyvenimus ir veiklas, mes naudojame daugybę kitų teatrinių idiomų: mes vaidiname tam tikrus vaidmenis ir gyvenimas mums yra scena, kurioje mes privalome vaidinti, tol, kol nebus užtrauktos paskutinės užuolaidos. Taigi teatro metafora, tiesiogiai yra mūsų gyvenimo patirtys. Nuo mažų dienų pasaulis pradeda mus mokinti abejoti savo paties natūralumu, įgimtu charakteriu, ir keičia jį taip, kad mūsų vaidmuo pradeda panašėti į kitų žmonių vaidmenis ir tuomet mes nustembame, kodėl būdami šitam vaidinime mes turime tiek daug problemų. Tarp kitko, milžiniškas skaičius žmonių netgi nevaidina jokių rolių, bet dirba jas, dirba jas visa savo gyvenima - iki mirties.

Suaugusieji, kartu ir įvairios institucijos, moko vaikus, nes jie jiems atrodo netinkami, pakankamai negeri gyvenimui, visuomenei... visų pirma mes esame pagerinami, mokomi, instruktuojami ir modeliuojami taip, kad taptume paklusnūs, gerai besielgiantys piliečiai, patikimi vartotojai ir vertingi ekonomikai. Kaikurie iš mūsų galime net atgaminti dieną, kurią šis procesas prasidėjo. Kažkas su mumis yra ne taip ir tai turi būti ištaisyta. Religjos kartais vadina tai prigimtinės nuodėmės būsena, reiškianti, kad mes savaime jau esame prakeikti ir pasmerkti, vien dėl to, kad mes egzistuojame. Toks elgesys ir požiūris atrodo atėjo iš pačio, visus mylinčio „dievo“.

Rezultate, mes jau patys užmirštame, kad viską vaidiname, užmirštame, kad esame vaidinime. Ir tai mus veda į požiūrį, jog bet koks vaidinamas vaidmuo galų gale yra realus.

Kadangi šie vaidmenys yra ne tai kas iš tikrųjų mes esame, dažnai pasitaiko, jog mes juose jaučiamės nepatogiai – jie lyg batai, kurie daugiau mums nėra patogūs, bet mes nedrįstame sulaužyti tabų ir juos nusimauti. Ir tuomet mes griebemės tokio dalyko, kurio metu darome tai ką daro daugelis – priimame tai asmeniškai.

Geras aktorius supranta, kad jis tik vaidina vaidmenyje, jis toliau tęs savo vaidinimą, tačiau jis tai darys su vidiniu pasitikėjimu kad ir koks bebūtų jo vaidmuo. Jis niekada nepamirš fakto, kad visa drama yra tik pasirodymas, jis niekada nebijos būti joje nužudytas ar apšmeižtas. Aktorius gali vaidinti žymiai efektyviau tik tuomet, kai jis išlaiko žinojimą, jog tai tik vaidmuo. Imant vaidmenį per daug rimtai ir stengiantis smarkiai atittikti standartams veda tą individą į sumišimą, į nusivylimą, į nepasitenkinimą, į nelaimingumą ir į liūdnumą.

Visuomenės aukščiasia vertybė yra normalus žmogus. Ji moko vaikus prarasti pačius save ir tapti absurdiškais, normaliaisiais. Normalūs žmonės per pastaruosius 100 metų yra nužudę apie 100 000 000 kitų žmonių.

Mes visi buvome paveikti (praplautos smegenys) taip, kad tikėtume jog mūsų vaidmenys yra realūs, kad tai kas esame mes yra tik trapi, mirtinga asmenybė sudėta į poringą, pažeidžiamą odos krepšį, esantį milžiniškos ir beasmenės visatos viduryje. Mes pripratome tapti egocentrikais (galvojame, jog iliuzinis ego yra tikras centras to kas mes esame), individualybė stojanti prieš visa kitą. Ego tapo visuomenės aukščiausiu interesu.

Tačiau tai tik santykinis bejėgiškumo supratimas, kuris visiems žinomies ekspertams – ministrams, teisininkams, daktarams ir politikams leidžia laikyti kitus apačioje ir palaikyti savo socialinį ir ekonominį dominavimą.
Kadangi jie yra dingę izoliuotos sąmonės sapne, kurioje esame ir mes, jų pragyvenimo šaltinis ir egzistavimas tiesiogiai priklauso nuo jų sugebėjimo išlaikyti save ir mus, toli nuo to kuo mes iš tikrųjų esame. Pavyzdžiui jei žmonės suprastų, jog jiems nebereikia daugiau bažnyčios paslaugų, nes dievas pastoviai ir tiesiogiai yra prieinamas kiekvienam, jos visos išnyktų, o kartu išnyktų ir kunigai – konsultantai.

Štai kodėl „išgelbėtojai“ nebūna populiarūs tarp bažnyčių autoritetų iki tol, kol jie nebūna nužudyti – „išganytojais“ negalima manipuliuoti, kol jie yra gyvi, tačiau, kai jie yra mirę, jų žodžiai gali būti panaudoti siekiant savų ambicijų.

Mes esame įsprausti į tokius vaidmenis, kurie leidžia kitiems apibūdinti mus, kas mes esam ir kokį vaidmenį privalome vaidinti. Mes atsukome nugarą realybei apie tai kodėl mes čia esame. Mes išmokome slopinti mūsų vidines kryptis. Vietoj to mes pripratome klausytis tų, kurių biznis priklauso nuo mūsų besitęsiančio troškimų ignoravimo. Mes leidžiame jiems sakyti mums, kas mes tokie esame, kai jie net patys nežino kas iš tikrųjų tokie esą.

Žmogau, tu turi begalę nuostabiausių sapnų, bet vietoj to, kad tu juos sapnuotum, tu miegi. Kada gi tu pabusi?

Kritinis laikotarpis kiekvieno mūsų gyvenime ateina tada, kai mes pradedame nuoširdžiai klasuti savęs, „Kas po galais aš toks esu?“ Jei mes save identifikuosime su jaunatvišku grožiu ar politiniais privalumais, tuomet neišvengiamai ateis laikas, kai tas speciali savybė išbluks prieš visa tai kas egzistuoja. Be abejonės žemė pastoviai valdo šia žemiškają dramą.

Kas esi tu ir kas esu aš? Ir čia ir ten slypi paslaptis, ir tai yra mįslingumas, kuris niekada negali būti išspausdintas knygos puslapiuose. Tai, kas iš tikrųjų tu esi, yra kosminė, amžina ir beribė sąmonės esmė. Tu esi sąmonės prigimtis.

„Mokytojau, kas tai yra mėnulis?“ Vietoj to, kad pateikti faktinę, verbalinę informaciją atsakant į mokinio klausimą, mokytojas paprasčiausiai pirštu nurodė kryptį į mėnulį, ir pasakė, „Štai jis... mano žodžiai nėra mėnulis... jei tu nori sužinoti, kas yra mėnulis, tiesiog žiūrėk į jį.“ [iš Zen istorijos]

Ten, aplink tave ir tavo viduje - visur, yra gyvenimas.
Buds Not Bombs
ma
Patyręs
Patyręs
Pranešimai: 395
Užsiregistravo: 2005-10-20, 21:51
Reputacija: 0

Standartinė ma »

Laiko iliuzija

Laikas yra būdas, kuriuo naudojasi žmogaus smegenys, kad galėtų susitvarkyti su begalybe, kuri yra per milžiniška, kad ją visą būtų įmanoma suprasti vienu metu. Naudodami laiką mes patiriame tik truputėlį begalybės.

Naudodami savo vaizduotę mes galime projektuoti milijardus metų į praeitį ir milijardus metų į ateitį. „Didysis sprogimas“ (viena iš visatos sukurimo teorijų) yra tas momentas, nuo kurio skaičiuojamas kosmologinis laikas ir kuris pradėjo tiksėti maždaug prieš 15 milijardų metų. Mokslo sukurtu ir priimtinu metodu, o taip pat pasitelkiant įvairias teorijas, mes „žinome“, mokslas „įsitikinęs“, jog gyvybė egzistuoja maždaug 3,5 milijardus metų. Kiek tai yra ilgai?

Jei metai būdų ekvivalentas (atitikmuo) sekundei, mūsų amžius būtų 15 - 30 sekundžių ilgumo, tada „didysis sprogimas“ būtų įvykęs kažkur prieš 475 metus. Gyvybė, kokią mes žinome, būtų prasidėjusi prieš 111 metų. Paskutiniai dinozaurai būtų išmirę tik prieš 2 metus, piramidės pastatytos mažiau nei prieš valandą... Keli milijardai metų yra tik mikro – mikroskopinė amžinybės dalelytė, iš esmės nieko.

Palyginus šias nesuvokiamas „laiko“ platybes, dabarties momentas atrodo niekas... kažkas neišmatuojamo – nesibaigianti periodinė realybės akimirka esanti tarp dviejų nepaprastai didelių gandų – praeities ir ateities. Palyginus praeitį ir ateitį, dabartis yra niekas, ir vis dėl to visą laiką vėl ir vėl dabartis yra ir ji patvirtina, jog vienintelė realybė yra ji, o praeitis ir ateitis yra tik illiuzija.

Įsivaizduok save stovintį ant šaligatvio krašto, stebintį eismą kelyje. Eismas, kuris šiuo metu yra priešais tave yra vadinamas dabartimi... tu gali jį užuosti, jį paliesti, jį matyti, jį girdėti ir pan. Gali žiūrėti į kairę, į dešinę ir tai yra vadinama dabartimi.

Praeitis yra eismas, kuri jau išnyko iš apžvalgos teritorijos žemyn ar aukštyn gatvės link, eismas, kuris dar nematomas, tačiau tuoj pasirodys yra vadinamas ateitimi (norint išvengti nereikalingos painiavos, vadinkime tai veino kelio gatve). Palyginus praeities eismą (kuris vyko tūkstantmetį) ir ateities eismą (kuris vyks tūkstantmetį), jūsų dabartinė apžvalgos teritorija nėra jau labai daug.

Įsivaizduok toliau, jog stovi ir girdi balsą, kuris sako, : „maždaug po trijų minučių atvyks žalias sunkvežimis“. Tu pažiūri į gatvę ir matai nieko, tačaiu tavo nuostabai po 3 minučių atvažiuoja žalias sunkvežimis. Neįtikėtina! Tu vėl išgirsti balsą ir vėl išgirsti pranašavimą. Jei tu esi fundamentalistas gali pakvaišti, gali pagalvoti ar tai magija, kad aš girdžiu balsą, kuris su manim sąveikauja.

Iš esmės, tai yra tik kažkas palinkęs virš tavo galvos. Iš jo apžvalgos teritorijos, ten, tavo kosminis eismo pranešėjas stebi dabartį, tačiau ji yra kur kas platesnė nei taviškė... iš jo aukštesnės perspektyvos, jo dabartis apima dalį to ką tu vadini praeitimi ir dabartimi; jis skaito tavo ateitį iš savo dabarties.

Į kuo didesnį pastata tu eisi, tuo daugiau zemiau esantiems praeities ir ateities matysi dabartyje. Kilimas aukštyn, pakelia tavo sąmonę, kuri yra teisinga reikšmė ir kilimo aukštyn tikslas. Nuo pastato viršūnės tu pakeli savo sąmonę iki taško kuriame taip vadinama praeitis ir ateitis nustoja egzistuoti ir yra tik dabartis. Ten yra tik begalinė dabartis, tu negali matyti daugiau nei ten yra, todėl atsiranda praeitis ir ateitis.

Ką reiškia amžinas? Tai reiškia visada, visada besitęsiantis... viskas vyksta tik dabartyje. Nesibaigianti, nenutrūkstama, nuolatinė, nepriklausanti nuo laiko. Visi šie terminai yra dabarties apibūdinimas, jie reiškia jog tai kas yra amžina neegzistuoja laike, nepriklauso nuo laiko.

Vienintelė vieta esanti laiko išorėje yra dabartis. Laikas sudaro praeitį ir ateitį; dabarties akimirkas yra be galo trumpa, kad būtų išmatuota – ji yra momentinė. Tu ir aš esame visada, tai yra kur realybė visada yra.

Biblijoje yra vieta, kur kažkas Jezaus klausia iš kur jis tiek daug žino apie istoriją. Jo atsakymas parodo, kad jis žinojo iliuzinę laiko prigimtį; tai buvo atsakas, kuris davė užuominą apie laiką, jog dauguma iš mūsų žinome tai. Terminuose prieš ir po, o taip pat iš tavęs, iš dieviškos, iš amžinos perspektyvos matome, jog tai yra dalis mūsų. Jėzus atsakė: „Prieš Abrahamą buvo, aš esu“.

Netgi prieš Abrahama buvo, „aš esu“ vis dar buvo dabartinė realybė, stovint ant pastato viršaus su ta sąmone stebint laiką, kuris tekėjo tiems gatvėje. Jis nenorėjo pasakyti, kad jis, Jėzus buvo prieš Abrahama; Jėzus buvo tik 13 tuo metu. Jis turėjo omenyje“ aš esu“ visada yra, kad ir kas būtų. Kai tu pakeli savo sąmonę nuo gatvės lygio į pastato viršaus lygį, tu iškeliauji iš laiko orientacijos į amžinybę, į vietą, kur „aš esu“ visada YRA.

Pakelti sąmonę, dar kitaip pabusti yra tai, ką visi mokytojai turėdavo omenyje pasakodami savo istorijas. Tai yra žinojimas, tai yra tapimas vienu su dabartimi. Amžina dabartis yra amžina amžinybė, čia pat ir dabar. Tai kas tu esi yra amžinybė...

P.S. Jei ši perspektyva nėra daugiau patogi, išeik iš jos, lipk į liftą – leiskis žemyn ir matyk kas YRA.
Buds Not Bombs
ma
Patyręs
Patyręs
Pranešimai: 395
Užsiregistravo: 2005-10-20, 21:51
Reputacija: 0

Standartinė ma »

Kalba

Įprasta kalba yra turbūt vienas iš stebuklų natūraliame pasaulyje. Tai yra akivaizdus neurofiziologinis skirtumas tarp mūsų ir kitų gyvūnų, bei primatų. Tai elgesio skirtumas, kurį atstovauja kalba ir kuris yra bemaž sudėtingiausias elgesys pastebėtas gyvūnuose. Mes gimstame savotiškame chaose, tačiau išmokstant žodžius ir juos naudojant mes pradedame sklandyti virš tos visos painiavos įvairių sektorių. Mes pakeičiame nežinomą žinomu, t.y. pakeičiame žodžiu. Ir apie antrus ir trečius vaiko metus, vaikai pradeda ir greitai visiškai sukuria žodžių mozaiką, kuri yra įstatyta tarp jų ir realybės.
Šiuo atžvilgiu realybė yra tik nepatvirtintas gandas, sukurtas kalbos. Ir kiekviena kultūra sukuria skirtingas realybes. Kalba yra pasaulio materija, viskas yra sukurta iš kalbos. Visas mokslas yra faktiškai sukurtas naudojant sintakses.
Taigi, atrodo, jog kalba apibrėžia tam tikrą melo apie realybę procesą. Pavyzdžiui, sukurtas subjekto ir objekto skirtumas iš tikrųjų nėra tiesa materijai, bet reikalingas mums naviguotis žemesnėje dimensinėje erdvėje, kurią kiekvienas turime.
Buds Not Bombs
ma
Patyręs
Patyręs
Pranešimai: 395
Užsiregistravo: 2005-10-20, 21:51
Reputacija: 0

Standartinė ma »

Vakarietiška fobija psichoaktyviems augalams

Šamanizmas yra ypatingai susijęs su patirtimis, kurias sukelia psichoaktyvūs augalai... tai ta sritis, kurios mūsų visuomenė nepaprastai bijo ir dėl to labai nervuojasi, ir priežasties tam, aš manau, nereikia toli ieškoti. Todėl, kad moderniosios institucijos priklauso nuo tvirtai transliuojamo pasaulio požiūrio ir tuomet tikimasi visuomenės paklusnumo primetamoje tiesoje. Kitaip tariant, tai kultūrinis smegenų plovimas, kuris reikalingas, kad moderni kultūra egzistuotų. Tačiau tokios situacijos priėmimas ir laikymąsis veda prie katastrofos.
Buds Not Bombs
ma
Patyręs
Patyręs
Pranešimai: 395
Užsiregistravo: 2005-10-20, 21:51
Reputacija: 0

Standartinė ma »

Baltieji šamanai Azijos stepėse.

Kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas savo garsiajame romane "Ešafotas" rašydamas apie narkotikų platintojus, vadintus "bėgūnais" - iš Vidurinės Azijos stepių ir dykumų gabenusius kanapes ("anašą") į kitas plačiosios TSRS imperijos respublikas,- ne kartą užsiminė apie tarp jų sutiktus klaipėdiečius. Mums pavyko surasti vieną iš likusių gyvų uostamiesčio klajūnų, buvusių "stepių vilkų".

Įskaudintas pasaulio

"Matydamas gatvėje keistus "fainus" ilgaplaukius žmones maniau, kad taip ir turi atrodyti dailininkai, nors mačiau, kad jiems kažkas ne taip, - pradeda Rytis. - Prasidėjo išgėrinėjimai su klasiokais, bet pasikeitė interesai - ryšiai nutrūko. Kurį mieste mane vadino "psich - odinočka". Sykį bare prie manęs priėjo tokia mergička, ji ir įvedė mane į ilgaplaukių bohemos ratą. Pamačiau, kad tai tokie pat kaip aš žmonės, visuomet nuo kažko bėgantys, kovojantys su nematomu, nuolat susierzinę ir tą dvasios alkį žiemą malšinę vynu, o vasarą - kuo kitu. Vakarietiškas gyvenimo būdas man buvo labai artimas, kaifavau nuo "Creedence Clearter Revival" ir "Beatles". Į mūsų miestelį atvažiuodavo daugybė hipsterių iš Rusijos, tie, aišku, buvo spalvingesni, panašūs į indėnus. Apsistodavo mano kamurkėj (dirbau statybos įmonėj dailininku). Tada jie rūkė žolę, neatsisakydavo nuo opiumo arba "chankos", afganistanietiškos "žolės" gaudavo iš jūreivių. Poveikis - individualus dalykas: aš esu linksmo būdo svajoklis, tad narkotikai ištraukė iš manęs tą vidinę laisvę, ko nejauti būdamas blaivus, nes esi "užčiūchintas" šeimos, visuomet kaltas. Opiumas tarsi atidarydavo gilesnio suvokimo kanalus, sutvirtėjęs dirbdavau prie drobės, nors dažniausiai regėdavau vizijas. Narkotikas man tapo velniškai artimu draugu, tėvu ir motina, viskuo ko trūko. Tada tam reikalui nereikėjo pinigų, o nėra - gali užsiglušinti alkoholiu. Na, gripas ar plaučių uždegimas, prasergi nežinodamas, kad tai abstinencijos simtomai. Tusiniesi, rytą prabundi - nėr žmogaus, tik raštelis: "Išvažiavau į Sočį". Parveždavo nuotraukų iš "seišinų", tai traukė. Ir žinojai, kad niekas tavęs tikrai nepaliks jokiame mieste alkano ar be stogo. Ilgaplaukiai vienas kitu rūpinosi: užtenko parodyt dviejų pirštų "Viktoriją", ir kitas toks paukštis "frikas" iškart prieis, ar nereikia pagalbos. Kai pasijutau siaubingai, o resursai išnaudoti, išėjau į trąsą. Po kelių parų kelyje iškart pasijunti geriau - ir atsiduri kur tik širdis geidžia".

"Kerti aguonų galvas - į tave šaudo..."

"Ne kaifuoti, o būtent persilaužti keliavome į Pietus. Narkotikų prekeiviai, vadinamieji "kurjeriai" ar "žiogai", buvo neryškūs pilki vaikinukai. Važiuoji per Kazachstaną, pakely didžiausi plakatai: "Bei narkamana kak tarakana" , "Narkaman - vrag naroda". Pasiekdavom milžiniškas valstybines ir atsitiktines aguonų bei kanapių plantacijas (jas augino virvėms, maisto ir vaistų pramonei). Pamenu, Sočyje visus ilgaplaukius hipius milicija sugaudė, apkirpo, vietoje džinsų aprengė treningais; mat tą vasarą ten poilsiavo Brežnevas. Plantacijas saugodavo "vnutrenyje voiski": jie šaudydavo į mus iš bokšelių tikrais šoviniais. Bičas iš Piterio, pagal kurio žemėlapius prie Zaporožės aptikom didelių opiuminių aguonų, kuriose daug morfino, laukus, iškart puolė kirst joms galvas. Bemat mašinikė jį išvežė, o mes rinkome aguonas pasislėpę, gulomis. Melžėm tą pieną į bintus - išdžiovini, išverdi su chemikalais, ir turi. Kelionėje dažniausia ir suvartodavome. Žolės prisištampuoji kaip reikiant. Rankom trini mažus dulkių kiekius, darai "plasteliną", kol suspaudi į kumščio dydžio kamuolį. Vietoje karolių, apyrankių, diržų kabojo anašos gurvuoliai, susimušę kaip kaulas. Britva papjaustai - ir parūkai kokaino. Haliuciogeninė anaša - daugiastiebis augalas, tankiai apkibęs žiedų spurgais, aitraus kvapo. Ta violetinė durnažolė yra dvilytė: "vyriška" turi tik žiedus, o vešlios "moterys" brandina sėklą; taip sakykim - "vyras" dideliu spinduliu aptreškia "ją" "pieniais". Kanapes kaip gyvius trindavai delnais. Iš pradžių griebi išsiilgęs rūkyt lapus, paskui pradedi "pindėti"; jau ir į plovą bet ko nededi kaip prieskonio, prasideda žaidimai. Kelionėms naudojom kojines: sukiši kanapės kiek telpa, išsitiesi laikraščius ir pramušinėji kita ranka tą maišelį. Čemodanuose kanapės nelaikydavom. Samarkando aerouoste maži šuniukai, "dvarniaškos" suuodė anašos tvaiką ir ėmė skalyti, o paskui juos akimirksniu vorele prisistatė milicininkai. Visa laimė, kad įsipynėme į vokiečių delegaciją su spalvingomis kuprinėmis. O rudenį milicininkai ypač suaktyvėja, pavojinga keliaut ir traukiniais, tad vežti anašą - beprotybė. Liepos mėnesį jau Lietuvoje užaugdavo braškės ir aguonos".

Babajaus gimtadienis, moterys ir albinosas...

"Esi "frikas", ir tai yra tavo leidimas apsigyvent pas vietinius azijatus. Dušambėj toks kunigas Sigis priimdavo dalį klaipėdiečių. Bet kurioj vietovėj iškart eidavom į paštą, ten jau laukė žunutė iki pareikalavimo - visi keliavome tais pačiais iki gyvo kaulo pažįstamais maršrutais. Miestuose susitikdavome grupė, o šiaip bastaisi vienas, nebent sutinki žmogų, kurį gali iškęsti. Kur du protai, kad ir apduję, jauties saugesnis dykumoj. Draugas racionalesnis, o aš iš smalsumo galėjau nuklysti ir pražūti. Daug mergicų veržėsi kartu keliaut, bet su jom pavojinga: asmeniškumai prasideda tarp vyro ir moters, jausminis ryšys - paskui ji nebegali nei šoferiui atsiskaityt savim, o tu pavydi. Moterys pavargsta, joms reikia vandens telkinių... Mane maskvietė Liuda išmokė tranzuoti, jaustis su moterim lygiateisiu, jokio išskirtinumo, ten - "jeigu myli ir gerbi, tempk sunkesnę kuprinę".
Bucharoj apsistojome viešbutyje, kuriame gyveno vietos mulai (mokindavosi 25 metus), ir studentės. Vyrai pasigėrė; jie pasakė - "velikij babaj rodilsia", o mergina man tyliai į ausį pašnabždėjo, kad švenčiamas Lenino gimtadienis. Tada vyrai sukilo, kad mes, pabaltijiečiai, šokdiname musulmones, ir mus pasitiko su kindžalais. Bet pasirodė, kad apie Koraną išmanome kur kas daugiau, nei azijiečiai; pas juos tik mula žinojo šventuosius raštus. Sykį su draugu dažėme tokią būdelę, ir jis parodė vietiniams tokių triukų, jog tie prietaringi žmonės praminė mus baltaisiais šamanais. Tik sykį prisėjo duot į snukį uzbekui. Šis, manydamas, kad mano draugas, kurio balti kaip sniegas plaukai juosė galvą it papuręs šalmas, yra mano "antroji pusė", paprašė jį parduoti. Daugiau mūsų nelietė.

Kalnietės, mistika ir dervišai

"Kalnų milicininkai visi vaikšto apsinešę, akys kruvinos kaip basetų. Sykį aukštai kalnuose apsistojom prie vieno iš septyneto ežerų, į kurį bristi bijojau, kad neišlįstų Lochneso pabaisa. Asilas suėdė mūsų lepiošką, sūris, ryžiai įsipyko, tad išėjau duonos. Girdžiu ūžesį kaip "kamazo", o siauru takeliu atlekia milicininkas ant motociklo: iš vienos pusės praraja, iš kitos - uola, prisispaudžiau kaip nukryžiuotas Kristus. Sustojo, kikena, matau - apsirūkęs, o kai pasakiau juokingą frazę, išvis vyniotis pradėjo. Pasidalino "žole" kaip duona milicininkas, jam su plačiabryle ir dryžuotom kojinėm pasirodžiau keistas: "Vpervyje v žizni vyžu živova "gliuka" (gyvą haliucinaciją). Užsisodino mane ant motociklo ir kaip nurūks it akrobatas ant lyno ties prarajom, maniau išprotėsiu arba ištaškys į druzgus. Ten 5 kvadratuose pasiklysti, toks įspūdis, kai žolė veikia: paėjai du metrus į šalį, ir tau atrodo, kad šimtą kilometrų nutolai nuo draugo. Blaivas pasižiūri - nuo akmens iki kito atstumas 5 - 7 metrai, o tu spakainas per juos šokinėjai. Bijojau tarantulų, nuodingų šliužų. Naktį girdėjom rudą klecką nuo kalnų leidžiantis, gal kokį meškiuką. Priėjo avinų bandą ganę vaikai, cigaretės paprašė, matėm, kaip jie padega žolę, o ratui aplink išdegus, sėdasi. Jie nesuprato rusiškai, su tadžikais gestais ir lietuviškai susikalbėdavom; jų kalba tokia pat daininga ir archaiška. Atvertė jie mūsų akmenį - o ten šešetas skorpionų lizdų; pagalvok, ant kokios bombos sėdėjom basi, trumpom kelnėm! Bet kai buvome sutikę Pavolgio kazokus, gelbėtojų komandą kalnuose arba "sniežnyje barsy", tie paaiškino, kad jokio vabalo tyčia nesutraiškytume, gyvo padaro nenuskriaustume, o tai už tūkstančių kilometrų mus pasivys bėda. Sykį su draugu atsigulėm pokaičio akmenimis aptvertam avių garde, žiū, baltas senis babajus rankomis tą tvorą praskyrė ir - išnyko. Azijiečiai užaugina vaikus ir senatvėje su žmonomis išeina į dervišus. Tūno toks dervišas ir, negavęs išmaldos iš keleivių, nieko nesako, bet autobusas už posūkio apvirsta... Kalnuose skaitėm Bulgakovą ir Kastanedą, tačiau dar ne tokių kaip jų vaizduotės padarų sutikom. Atkeliauja į aūlą išminčius ypatinga mergaite, naktį visa švytėjo, ir pasveikina mus kaip senus pažįstamus, lyg ant delno parodė. Nemanau, kad tai tik narkototikų pažeistos psichikos padariniai, nors narkomanus lengva "apsėsti". Azijoje visi vartoja: jaunimas rūko žolę, seniai valgo opiumą, užtat šimtamečiai vaikus gimdo. Opiumas - vaistas nuo visko, o paskui pagal stiprumą eina ne ženšenio ar aksinė šaknis, o arbata. Nematėme Azijoje kvailių nei išsigimėlių: ten tebeklesti viduramžiai, natūralioji atranka: apsigimėliai pragaišta tarpekliuose arba juos kas nors suėda; didelėse gentyse nelabai jais rūpinasi. Eina užsisvajojusi moteris, veidą atsidengusi, staiga klyktėli, dangstosi, kol tesimato viena akis ir nušuoliuoja į kalną akmenimis. Laukinis padaras, bet argi kvaila dėl to, kad gyvena kaip gazelė? Sutikome ir genialių žmonių".

"Pajutau, kad kažkas many užgeso"

Rytis pasasakojo, kokius paveikslus tapė sėdėdami ant akmenų, koks įstabus ten dangus ir vaikai. Dailės studentus iš Pabaltijo pasamdė Urguto valdininkas, kad šie nubraižytų vakarietiško stiliaus bibliotekos interjero projektą, garsus mikrochirurgas - kad restauruotų jo namo freskas. Jei žmogus pasako, kad dukart per dieną maitins bulvėmis, jis labai turtingas. Be galo daug Azijos miestų apkeliavęs be jokio tikslo, tikslingai vyko "pasitusint" į muziejus, pažiūrėt Aivazovskio, į hipnozės seansus. Pasigenda visos Azijos; nesieja jos su "kaifu". Ten gali būt visiškai tuščias ir alkanas, bet laimingas. "Kai baigiau su narkotikais, pajutau, kad viduje kažkas užgeso. Kiek draugų jau palaidojau... Kalbu apie visa tai kaip apie stebuklingą patirtį? Narkotikai - vienas iš nužudymo būdų. Nūnai parvežami sintetiniai narkotikai žmones žymiai greičiau pribaigs, kraupesnė bus agonija. Kai atsirasdavo naujų narkotikų, kiekvieną privalėjau išmėginti. Tu jauti sintetiką savyje, gryną chemijos intervenciją, o anaša buvo gamtinė, žemiška. Nuo sintetinių narkotikų jauti metalo skonį burnoj, ir kosmosas - ne kosmosas, fantazijos - kompiuterinės. Žingeidumas nėra įveikiamas, bet informacija turi būti be apgaulės, be išankstinių nuostatų. Specialiai neužsiminiau apie neigiamas puses. Buvo, kokį šūdą bevartočiau, man atrodė teigiamai. Jei papasakočiau apie abstinenciją, bet kam atšoktų fantazija vartoti: kraujais vemi, myži ir šiki, viskas eina šaibom. Praguli savo dvoke, kol išeina iš tavęs tas brudas. Žaizdos negyja, esi gyvas pūvantis. Venų nebėra - yra duobės. Moterys gajesnės, bet jos ir per radiaciją ilgiau išlieka. Jų kūnas, priėmęs tą šėtonišką komuniją, ruošiasi išnešioti įsčiose vaisių, paruoštą gyventi su "chemija", naują išsigimėlių kartą. To paties Aitmatovo žodžiai - kiekvienas žmogus atsakingas už planetos likimą".

ve.lt
Buds Not Bombs
ProzacR
Naujokas
Pranešimai: 2
Užsiregistravo: 2006-12-24, 00:13
Reputacija: 0

Standartinė ProzacR »

Nuostabu, grazu. :)
Dar noreciau pratesti savo mintimis, kurios gal ir neprilygs pradiniam tekstui, bet visvien noriu rasyti:

Vakarietiška fobija psichoaktyviems augalams?
Vakarietiskas pasaulis is paziuros sudetigas sukasi per niekingai paprasta pinigu mechanizma. Pirk - parduok ir pagamink - suvartok. Visa kultura visas sukasi tik apie materialaus PRODUKTO gamyba ir vartojima. Kiekvienas individas tik turi galvoti kaip gauti ir isleisti kuo daugiau pinigu. Tai net turi pavadinima aisku: apyvarta. Kitu atveju visa sistema budama labai nepatvari stringa.

O psichoaktyvios medziagos vercia zmogu nebegalvoti apie produkta.
Jam nebeidomus masinis zaidimas pinigais. Jis supranta, kad jis yra kurkas daugiau, kad visa materija yra labai trapus ir laikinas dalykas.
Zmogus grizta prie dvasingumo, religijos.
Taip psichoaktyvios medziagos virsta milziniska griaunamaja jega.
Islipimo priemone is puvancios vakaru "kulturos". Atsisukimu i save, i asmenybe, i mastyma ir supratima kur kas gilesni nei pirmoko matematika su valiuta.

Taip psichoaktyvios medziagos tampa dar vienu priesu su kuriuo kovojama. Bet jos ne teroristas, karo pries jas negalima laimeti, ju negalima suimti, uzmusti, jos nesunaikinamos. Vienui viena sekla, spora, formule ant lapo turi potenciala virsti tonomis medziagos.
ma
Patyręs
Patyręs
Pranešimai: 395
Užsiregistravo: 2005-10-20, 21:51
Reputacija: 0

Standartinė ma »

FILMAS "ВОДА" (VANDUO)
rekomenduoju rimta filma - žinių praplėtimui ir išvadų apibendrinimui...
Buds Not Bombs
Rašyti atsakymą