Kanapės mėgėjų lyga

Gal atsiras žmonių, kurie tai jau pragyvenę, o gal bus tokių, kurie atvirai papasakos ką jiems teko išgyventi. Taigi, ar teko susidurti su tapatumo krize, tikrojo savo "aš" ieškojimu?
Kalbu apie tai, kada nežinai, kas tave domina ar daro laimingesnį. Iškyla didelis klaustukas, ties savirealizacijos klausimu, šiame gyvenime. Jei ankščiau save galėjai apibūdinti kaip asmenybę, konkrečiai įvardinti savo tikslus bei siekius, tai šiuo atvėju, rodos iš tavęs liko tik vardas ir pavardė. Reikalingas lūžis - tolimesnio kelio pasirinkimas, bet kaip tą kelią pasirinkti teisingai, jei nežinai kur esi tinkamas, kur būsi suprastas ir kur rasi savo vertybes.

pas mane beveik tokia pati situacija, nesuprantu ko noriu is gyvenimo, ka as galeciau veikti, tai varo i labai didelia nevilty..nusiritau iki visisko nenoro kazka veikti, nei sportuot, nei eit kur, norisi visa diena prasedet namie ir nieko neveikt ir kad niekas nekalbintu ir netrukdytu, juk visvien nieks manes nesupras, jei kad kam ir papasakosiu. atsirado begalinis sazines grauzimas kad neisnaudoji saves taip kaip turetum, bet kaip isnaudosi jei nezinai kuria linkme. ir to norisi ir ano...zodziu...mokslai isvis siknon nueje, nezinau kaip susitvarkysiu...
reziumojant- atrodo kad visiem gerai tik ne tau, kazkas kazka daro, kazkas karzkur tusinas, susitinka bet tik ne tu, o graziausi metai bega...

Būtent! Analogiška situacija. Klausimas ką daryti? Ko laukti? Jei nerandi net tokios būsenos atsiradimo faktorių...?

zinau ir esu gaves patarimu jo reikia stengtis atrasti save, tai tikrai yra imanoma, tik reikia laiko ir pastangu, o jei atrasi save suprasi kad visa laika atsakymai buvo salia pat taves ir tau tereikejo juos pamatyti tuoj ash tau i pm

Sveiki!
Nežinau, ant kiek tai padės jums, bet papasakosiu šiek tiek savo patirties.
Istorija tokia:
Iki dešimtos klasės mokinausi vien labai gerais pažymiais, lankiau įvairiausius būrelius, baigiau muzikos mokyklą, sportavau futbolą, krepšinį, gym'e, skaičiau daug knygų, anglų kursai, programavimas.. Vienu žodžiu viskas, ką tik galima įsivaizudoti. Laikas užimtas nuo ryto iki vakaro, ir man tai patiko. Vėliau, kažkas nutiko, nežinau, matyt paauglystė sužaidė tokį juokelį su manimi, pradėjau daug tusintis, žolė, alkoholis, kiti pažystami, kurie buvo ne mano lygio, ką supratau vėliau, dabar. Na štai, nusileidau savo akyse, tik tusinaus, gėriau, rūkiau ir bendravau su savo "draugais".
Gyvenimas pasisuko taip, kad supratau, kad arba einu su jais ten iš kur negrįžtama, ir tampu tokiu kaip jie, arba bėgu iš ten, ir kuriuosi savo ateitį, šviesia, smagia, sveika. Ir štai sustoju, nebesitusinu, nebedarau nieko panašaus ką dariau tuo laikotarpiu. Apėme tuštuma, supratau, kad nebesu toks, koks buvau iki tol, kad nebemoku ir nebežinau tiek daug dalykų, kad progresas nesustojo kai manęs nebuvo su juo ir kad dabar daug daugiau reikia žinoti negu žinojau.. Apėme lygiai tokie patys jausmai kaip ir jūs. Metus laiko neradau savęs, visiškai, nes iki tol reivai, keiksmažodžiai, žemo intelekto bendravimas, o dabar vėl reikia grįžti į senuosius bėgius. Sunku buvo labai.. Galvojau ką čia daryt, ko imtis, seni pažystami jau seniai turi savo reikalus ir juos tvarko, pabėgo nuo manęs progresijos prasme.
Vėliau stipriai susidomėjau investavimu, pradėjau stipriai tuo domėtis, skaityti visokiausias knygas, kurios iš pradžiu man pasirodė ne visai įdomios, bet kuo toliau, tuo viskas labiau įgaudavo prasmę ir materilizuodavosi. Dabar skaitau vidutiniškai šimta- du šimtus puslapių per dieną, "valgau" visą informaciją kuri yra man pasiekiama, imu iš visur, po daug, visko, iš karto, kartu, visada, visur, kur bebučiau, kokios nuotaikos bebučiau, ir visą laiką stengiuosi pamiršti tą laikotarpį, nors jis dar likęs, bet kuo toliau tuo labiau aš jį trinu.
Pirmas dalykas turbūt, būtų susirasti hobį. Susiraskite sau hobį, atsisėskite, ir pagalvokite kas tikrai jums patinka, ir ką norėtumėte veikti. Surašykite penkis dalykus, dešimt, bet kokius, nesvarbu ar jie realus ar ne (pradžiai). Vėliau atmeskite po vieną, ir palikite realiausia, jums priimtiniausia (bet, kas svarbiausia, kad jis nebūtų lengviausias, nes tada tiesiog nebus ką veikt). Svarbiausias žingsnisi yra pakeisti savo įpročius, bet tam nereikia nei draugų, tam nereikia nei giminių, viska galite patys. Esate savo gyvenimo Dievai, mylėkite save, kas dieną įsivaizduokite kas JŪS norėtumėte būti po metų, dviejų, dešimties. Motyvacijos semkites iš visko - nuo viešojo transporto iki parduotuvės. Ten galima pamatyti įvairiausio plauko žmonės, darykite savo išvadas apie kiekvieną, kaip norėtumėte gyventi, susiraskite modelį kuris jūs vestu į būseną, kurioje jūs gyventumėte sau į malonumą.
Tai lengviau padaryti, kai atsisakotė praeities, jūk iš esmės, jūsų praeitis ir atvėde jūs į šią būseną kurioje dabar esate, o tai reiškia kad gyvenote ne visai teisingai, ne visai teisingai žvelgėte į vienus ar kitus dalykus.
Mano atvėju tai buvo alkoholis, cigaretės, kitokie žąlingi įpročiai. Tai buvo savi-motivacijos priemonės. Atsisakiau jų iš principo, nors neturėjau su tuo bėdų, gerdavau penktadieniais , per šventes ir gimtadienius, turbūt kaip ir visi, bet atsisakęs to, aš motyvavau savę dar labiau, ieškojau kabliukų, kad kuo labiau savę motyvuoti judant į priekį. Motyvacija tai gyvenimo variklis. Bet ant to "užsiciklinti" irgi nereikia. Pasaulis juda greitai.. man užteko du metus sustoti, ir jau reikia sprintą bėgti, kad pasivyti traukinį.. Dabar vėl lavinu galvą, kaip minėjau daug skaitau, mokinuosi atmintai eilėrasčius, šlifuoju matematiką, turiu tikslą laikytis Gmat testą, tobulinu investavimo igūdžius ir stipriai investuoju į savo paties atetį. Ne viskas taip lengva, būna iki šiol blogu dienu kai prisimenu koks buvau, bet vėliau vėl savę nustatau ir judu į priekį.
Mano gelbėtojas - grafikai, terminai, skaičiai.
Jūsų gelbėtojas - jums žinoti geriau..

geras pasakojimas Jefridai, o tarkim kaip elgtis jei savo megstamam dalykui neturi lesu, nu tiesiog ne visu tevai yra labai apsirupine finansiskai ir t.t, kas tada? turiu megstamu dalyku, duomiosi nemazai, bet ir lieka domejimus nes saskaitos tuscios ir belieka seile varvint kaip mano pomegiu uzsiima kiti, karais ir del ju mane aplanko abejones, bet stegiuosi nusiteikti kad jei uzsiimsiu tai ir viskas iseis, bet kok ner finansu to lieka laukimas, kuris zudo

O kaip manai, jeigu tiesiog lauksi - ar atsiras resursai tam, kad judėti į priekį? Manau supranti, kad atsakymas NE.
Čia jau tavo interesuose pagalvoti ir sugalvoti kaip užsidirbti pradžiai, galbūt kažką reikės paaukoti. Bet jūk viskas dėl ateities? Kartais geriau DABAR šiek tiek blogiau o VĖLIAU gerai.
Pagalvok ką galėtum padaryti, kad papildyti savo sąskaitas. Taip, su pinigais uždirbti daugiau pinigų lengviau, faktas. Bet ne visi pradeda su milijonais. Galbūt reikėtu kur padirbėti juodą darbą, arba kokį tiesiog paprastą darbą paprastoje įmonėje, neišleisti jų, centas prie cento, litas, litas prie lito - tūkstantis. Pora tūkstančių, ir jau gali jūdėti pirmyn. Duomiesi importu, Kinija, ebay, pigus transportavimas, įstatymų išmanymas. Kuo daugiau žinai - tuo lengviau viską padaryti legaliai ir sau naudingai. Ieškai galimybių, stebi rinką, ko reikia, kam reikia. Rizikuoji. Nepavyksta? Toliau bandai. Kol PAVYKSTA. O kai rezultatas bus pasiektas - viskas pasimirš kas buvo blogai. Ryžtas - tavo geriausias draugas.

na aš turbūt priklausau tų "pasiklydusiųjų" tarpui. maždaug stovių kryžkelėj, o kur toliau ar eiti ir ar išviso eiti - nežinau. galiausiai nusprendžiau per daug ateities neplanuoti, nes vienas Dievas težino kas toje ateityje bus. Vadinasi gyvenu šia diena, o planuojami dalykai nėra stambūs, ir liečia tik artimą ateitį. na ir viskas, taip gyvendamas toliau kapstausi savo viduje ir bandau vertinti, analizuoti save, kodėl taip elgiuosi, o ne kitaip, kodėl aplink mane žmonės elgiasi taip, o ne kitaip ir tokiu būdu tikiuosi gauti atsakymą... vistiek žinau, kad tikrai neatsakysiu į visus man rūpimus klausimus ir tas mane liūdina, bet ką jau čia. yra kaip yra.

Nežinau, mano nuomone, tai tik tinginiai visą atsakomybę Dievui sumeta. Ai nieko nedarau reiškias Dievas taip nori, jis žino ką daro. Ai nueisiu į bažnyčią pastovėsiu valandą, o vėliau nueisiu ir vėl nieko nedarysiu ir tai mane pateisins. Oj nee.. Gyvenimas ne toks Permastyk putėjau kaip čia yra ištikrūjų, bet tavo požiūris tavę prives prie to, kad tik pats vienas savę gerbsi ir mylėsi, ir sakysi Dievas taip nori.


Ką pasėsi - tą ir turėsi. Ir viskas priklauso nuo priežiūros, pastangų ir dar daug ko. Čia tas pats būtų kaip: įmesti kanapės sėklą į žemę, ir pasakyti: nu va, kaip Dievas duos, išaugs tai išaugs. Lempų žinoma jokių, ventiliacijos nulis, vandens minimaliai. Got the point?

kas liecia rinka ir visa kita tai ne mano kryptis, bent jau ne dabar. na bet esme tame kad reik nestoveti vietoj o kazka veikti galvoti, planuoti, kol kazka atrasi. tarkim yra tu finansu, bet nepakankamai, baigsis ir viskas sustos ir kas tada vel ta pati situacija, cia juk Lietuva, ziurint i dabartine situacija nieko gero nesviecia, kai yra zmoniu kurie seimu ismaitint negali jog be darbo, kokia tikymybe kad rasi kazkoki darba, nors kas neiesko ta neranda, arba ash rasydamas sita posta pridengiu savo apatiska busena, kad man nieko nei daryt norisi nei ka, va ka man iveikt reik!! va kur psichologija, savyje..

Jefridas rašė:Nežinau, mano nuomone, tai tik tinginiai visą atsakomybę Dievui sumeta. Ai nieko nedarau reiškias Dievas taip nori, jis žino ką daro. Ai nueisiu į bažnyčią pastovėsiu valandą, o vėliau nueisiu ir vėl nieko nedarysiu ir tai mane pateisins. Oj nee.. Gyvenimas ne toks Permastyk putėjau kaip čia yra ištikrūjų, bet tavo požiūris tavę prives prie to, kad tik pats vienas savę gerbsi ir mylėsi, ir sakysi Dievas taip nori.


Ką pasėsi - tą ir turėsi. Ir viskas priklauso nuo priežiūros, pastangų ir dar daug ko. Čia tas pats būtų kaip: įmesti kanapės sėklą į žemę, ir pasakyti: nu va, kaip Dievas duos, išaugs tai išaugs. Lempų žinoma jokių, ventiliacijos nulis, vandens minimaliai. Got the point?

ne ne ne Jefridai, aš neverčiu visko Dievui. Tiesiog manau koks tikslas planuot visą savo gyvenimą? nesuplanuosi. juk niekas nežinome kas bus ateityje, ar taip? o visi gyvename dabar. Dabar tai yra būtent šį momentą, ne vakar, ne preitais metais, ne rytoj ir ne po 10 metų, o būtent dabar. Vadinasi ir gyvenu tik šia diena, o jei planuoju tai nebent į netolimą ateitį. Beje kas liečia bažnyčias tai dėl manęs jų gali visai nebūti. jos tikėjimo neprideda pvz visad ž-avėjausi hitleriu, man patiko svastika tame raudoname/baltame fone, buvau toks anti-žydas. bet tokie mano jausmai ir požiūris buvo nes gyvenau praeitimi, guyvenau 1933-1945 metais. dabar bandau to atsikratyti. mano gyvenime to nėra, dabar nėra nei hitlerio nei fašistų ir t.t. jei yra tai kitokia forma ir kitur. manęs tai dabar neliečia, vadinasi kodėl aš turiu apie tai pastoviai galvoti ir tuo gyventi? tolimąja ateitimi gyventi vėl nelabai noriu, nes jei visata yra begalinė ir laikas ir viskas yra infinity vadinasi ir galimybės yra begalinės, vadinasi įmanoma, kad man ant kairės akies išaugs smilga, o po savaitės ant Kauno nukris 100 atominių ir pasaulis susprogs. Laikyk mane durnium ar kuo nori, bet manau jei stengsies gyventi šia diena ir nežymiai konkrečiai planuoti savo netolimąją ateitį būsi daug laimingesnis nei planuodamas visą gyvenimą, kad va baigsiu mokslus tuomet dirbsiu Seime, tuomet 2037 važiuosiu į Beirutą biznio reikalais, tuomet išeisiu į pensiją, tuomet parašysiu testamentą ir t.t. žinau nemažai žmonių, kurie gyvena vient tik planais, ateitimi, nuolat apskaičiuoja kiekvieną žingsnį, apsvarsto galimybes ir t.t., o besvarstydami nebeturi laiko pasidžiaugti gyvenimu. to netaikau tau nes tavęs nežinau, nepžystu beje stengiuosi daug svajoti. svajonės manau yra viena iš planavimo formų, bet netiesiogiai. ir tau visiškai pritariu, kad mano gyvenimas didele dalimi priklauso nuo manęs, bet aš asmeniškai Dievo neatmetu. Nesakau, kad jis už mane viską padarys, aš tik gal turėjau omeny, kad jis jei reikės padės kai man bus sunku ar kažkaip... o kas aš toks, ką noriu veikti aš vistiek nežinau. dabar galvoju, o kodėl aš privalau tai žinoti? manau svarbiausia stengtis būti geram sau ir kitiems, šypsotis, o visa kita ateis savaime ir nemanau, kad tai tinginystė:) kad nesiieškau darbo ir nieko neveikiu jau esu tinginys? nenoriu su tuo sutikti

kad nesiieškau darbo ir nieko neveikiu jau esu tinginys?

Moksliškai skambėtu taip:

1. Tinginys - Nieko neveikiantys, nenorintis dirbti žmogus.

Iš esmės pats sau prieštarauji paskutiniuose sakiniuose.. Tinginystė būtent tai ir yra kaip tu savę apibūdini.. Tinginiai yra svajotojai.. (ne tik jie žinoma)


P.s. OFF TOPIC!

jo kad neofftopintume tai palikim tą tinginystės temą kitam kartui, kitaip aš čia pradėsiu vėl apie sistemas ir t.t. ir t.t. žinai gi mane

Jefridai, + už istoriją, motyvuoja
Be to, kas liečia pinigus, tai tikrai ne pyragai, nors gali būt ir blogiau

O kai man užeina tokie pavadinkim depresijos priepuoliai, tai tiesiog ieškau kažkokio užsiėmimo, veiklos, pvž einu į garažą muzikos paklausyt ir kažką paveikt, arba jei yra kapeikų ant kuro tai sėdu į mašiną ir lekiu ją laužyt padeda
O dėl tokių ilgalaikių nežinojimų ką veikt - daug kam šitaip, bet su laiku išsisprendžia

Gyvenu sia diena, pucia sia diena, mastau sia diena. Ir kekviena diena apmastai naujus dalykus kartais to net nepajusdams. Bet jauti kad kaskiek tobuleji su laiku ir tiesiog darai tai kas tau dabar atrodo geriausia. O laikas parodys kur tave nuves gyvenimo keliai ir vingiai. Tai cia tik mano nuomone mastant apie save paty

Cia i tokius klausimus tik psichologas atsakytu, ir patartu, kaip nesiparint, nes juos to medicinos mokykloj moko. Ir jokia cia geda, pagaliau, nueit pas ji atsakymu gaut, jei jau labai savos mintys parina. As irgi kartais del to nemiegu, variklis (smegenine) sukasi ant aukstu, bet nerandi geru ideju. Tada automatiskai blogos mintys. Mane tai parina kiekviena minute, kai sedziu nieko neveikdamas. Rodos va tiek galetum padaryt per ta laika, gaila laiko tiesiog, prasideda saves kaltinimai. O va cia blogiausia, kas tik gali but. Zole tokiais atvejais tik pablogina situacija. Alkoholis isvis... Reikia abstrakciau i viska ziuret, kad tokia situacija, ir ne viskas nuo geru noru priklauso, gal per dideli sau keliami uzdaviniai tiesiog Gali susidraskyt, bet ne viskas gi nuo musu ir priklauso. As tai be psichologu apsieinu, pats sau tai bandau iteigti. Seniau kaldavau bromezapano po ketvirti tabletes retkarciais, praeina tos durnos mintys, bet buni, kaip kastruotas katinas tada . Jokie vaistai, jokie gydytojai nepades, reikia nepasiduot negatyvui ir tiek. Dazniausiai nera viskas taip blogai, kaip sau, savo fantazija pasikinkes prisipiesi drobiu.

Būna kartais taip visiem, man panaši kaip jefrido situacija buvo
Pastebėjau kad puse mano draugų - papraščiausiai ne mano intelekto ir aplinkos žmonės - baige po 10 klasių šiaip ne taip, galvoje vien mintys kaip papust, pagert, kartais ir taip ko "velkančio" užsimest.
Pradėjau daugiau laiko leist su pana, mažiau su tais draugais. Draugai iš karto - užsikases, susisukes pasidarei. Bet matai kad jei per daug su tais draugais suartėsi nieko gero iš to nebus, nes per draugus, putimus tai ir sportas nukentėjo( kur sportuodavau 6 kart i savaite, pusdamas eidavau kokius 3 ir vis rasdavau pasiteisinimu dėl ko - sergu, geras oras kam čia eit ir tt)
Dabar kazkaip į mokslus labiau pasidaviau, galva gera turiu, tik niekad jos neišnaudodavau nes tingėdavau, manau kiekvienam reikia atrasti tai, kas jam labiausiai tinka
O ir ipusti kartais galima, tik svarbu kad tai netaptu kasdienybe

Svarbiausia yra tikslas, kurio reikia siekti. Per du menesius, ar du metus netapsiu tuo, kuom noriu būti... Viskas susideda iš daug mažų ir mažesnių siekių, kurie klijuojasi į vieną bendrą - Aš siekimą, asmenybės susiformavimą.


Pradėjau po truputėli sportuoti, daugiau laiko praleidžiu mokydamasis nei nieko neveikdamas ir parindamas save - kaip viskas neįdomu. Ir rezultatai akivaizdus. Svarbiausia tik nepalūžti ir toliau judėti pirmyn.

Malonu skaityt foruma kai didžioji dalis postų yra nuoširdūs.
Šiom dienom norint suktis šitam visam Lietuvos chaose reikia labai pasistengti.
Kitavertus kai pinigų buna pakankamai žmogus pradeda pamiršti tikrasias vertybes. Žmogus tampa išties laisvas kai jis praranda visus pinigus ir šiaip šiuolaikines nesamones.
Kartais būna gyvenime tokių sunkių akimirkų, bet kam dabar lengva ?

Reikia gyvenime šypsotis ir daryti tai kas tave priverčia būti tikrai laimingu. Jugi kiekviena diena gali prašviesinti mylima muzika ar menas. Tereikia ieškoti kas miela širdžiai

Laimingiausi yra tie, kuriems maziausiai reikia.