Laiko kapsulė
Parašytas: 2024-10-17, 21:44
Vakarams vėstant, derliaus belaukiant, vis apsilankau čia pasikasinėt tiek po naujus, tiek po seniausius įrašus. Ir jausmas kaip po kapines vaikštant - atrodo tiek daug sielų čia per daug metų apsilankė, tiek skirtingų minčių išsakyta, o tada pamatai, kad paskutinė žinutė prieš mėnesį, du, keturis...
Nežinau kaip jums, bet kai suprantu, kad kol aš dar su dūdele mokiaus grot, čia jau vyko razborkės tarp dviejų bičų rashanchoo vat taype vat , tai apima toks pažįstamai nepažįstamas nostalgijos jausmas... Tam net angliškas žodis yra - Anemoia - nostalgija laikui, kurio nepatyrei. Čia gal kokiam senbuviui aneurizmą sukelsiu, bet žmonės rimtai su litais kanapes pirkdavo? Nereikdavo su crypto ir telegramais dulkintis, eit vidurnaktį folijos iš miško kast? Net tie patys forumo emociukai dvelkia močiutės palėpe, bet tuo tokiu tyriausiu būdu, kur nori juos apkabint ir niekada nepaleist
Ir šiaip, vien ta mintis, kad tiek mane, tiek tą patį 2004 metais apsilankiusį bičą čia atvedė iš esmės ta pati priežastis... Noras sužinoti kažką daugiau, giliai viduje kirbantis supratimas, kad gali priešintis prieš pasaulį, kuris tave bando suvaržyti, paprastas augaliukas...
Šita mintis neturi galo ar išvadų. Gal tiesiog noriu tikėti, kad neesu vienintelis čia užklystantis, o kad iš tiesų esu ilgos istorijos viduryje ar net pradžioje, ir kai pats būsiu senai pamiršęs apie šią vietą, bus kitas čia užklydęs keliautojas, kuris prisės (prisikurs) prie laužo ir džiaugsis žinutėmis šimtų tų, kurie taip pat čia buvo prisėdę.
Aš čia buvau!
Nežinau kaip jums, bet kai suprantu, kad kol aš dar su dūdele mokiaus grot, čia jau vyko razborkės tarp dviejų bičų rashanchoo vat taype vat , tai apima toks pažįstamai nepažįstamas nostalgijos jausmas... Tam net angliškas žodis yra - Anemoia - nostalgija laikui, kurio nepatyrei. Čia gal kokiam senbuviui aneurizmą sukelsiu, bet žmonės rimtai su litais kanapes pirkdavo? Nereikdavo su crypto ir telegramais dulkintis, eit vidurnaktį folijos iš miško kast? Net tie patys forumo emociukai dvelkia močiutės palėpe, bet tuo tokiu tyriausiu būdu, kur nori juos apkabint ir niekada nepaleist
Ir šiaip, vien ta mintis, kad tiek mane, tiek tą patį 2004 metais apsilankiusį bičą čia atvedė iš esmės ta pati priežastis... Noras sužinoti kažką daugiau, giliai viduje kirbantis supratimas, kad gali priešintis prieš pasaulį, kuris tave bando suvaržyti, paprastas augaliukas...
Šita mintis neturi galo ar išvadų. Gal tiesiog noriu tikėti, kad neesu vienintelis čia užklystantis, o kad iš tiesų esu ilgos istorijos viduryje ar net pradžioje, ir kai pats būsiu senai pamiršęs apie šią vietą, bus kitas čia užklydęs keliautojas, kuris prisės (prisikurs) prie laužo ir džiaugsis žinutėmis šimtų tų, kurie taip pat čia buvo prisėdę.
Aš čia buvau!