
Gyvenimo idilėj, paskendę gyliai
vis tyliai laukdami naudos nepastebit
kur driekias kilometrais, myliom, grožis gamtos .
Išdrožinėtos upių vagos, jų žiotys,
ten paukščių giesmės smagios priverčia šypsotis .
Ten paupy žaliuoja augalas kurio sumenkinote vertę,
atsikratyti vertėt, jį pripažinus jausti kaltę .
Mus teisti kokią turit teisę ?
Kanapei laisvę ! Ir taip ilgai nepaisėt
žodžio liaudies į rūsį kišot, liepėt liautis .