naktibaldas rašė:As apsirukes nesugebu vairuot. Uzsiparinu juodai. I galva lenda mintys, 'kas butu, jei nebutu'... Baranka ir MJ, man sukelia laaaaabai nemalonia busena. Ir šiaip juk kerta per reakcija ir galimybe nestandartinese situacijose greitai priimti teisinga sprendima. Pagal dvirka tai jau supratau

Su dvirka tai vazineju apsirukes, buna net parukius anttras kvpepavimas atsidaro

( nu mes kai vaziuojam, nesvarbu ar miest, ar miske, tai visur nesames, kaip be galvu, vakar vel eilini karta jobinausi

).
Aš su dviračiu kaip apsišikęs važiuoju, ką jau kalbėt apie mašiną... Čia prieš porą savaičiu užrūkiau su draugauis ir apie 1 val. nakties reikėjo namo važiuot (apie 4 km.). Nuo bortų skaudžiai nusileidinėjau... Nieko naktį nesimatė.. O dar ta baimė, kad kažkokios būtybės tau už nugaros - lėtinti nenori.. Žodžiu liko koks 1 km iki namų, ir už nugaros tolumoje pasimatė automobilio šviesos. Žodžiu peršikau, kad gali būti mentai, ir pradėjau nesveikai belenkaip važiuot. Nu ir ką - privažiuoja jau arčiau mašina, žiūriu - iš tikro mentai

Krč, širdis kulnuose, mano dvirka nei atšvaitų neturi, nei pats jokių atšvaitų neužsidėjęs, nei liemenes, nei šalmo, o aš vos ne per vidurį gatvės važiavau (nes tamsu kaip šiknoi ir nemačiau kelkraščiu, tai pasirinkau kelio vidurį, kad neatsitrenkčiau kur nors) nu žodžiu, pagalvojau, kad sustabdys mane (kažkurią šviesią dieną sustabdė ir piso protą, kad be atšvaitų važinėju). Žodžiu užšokau aš ant peščiuju takelio ir važiuoju toliau. Žiūriu mentai ties manimi sulėtino.. Žiūriu, kad jau iš vis jie mano greičiu pradėjo riedėti. Aš atsisuku į juos, o tie kaip tik tuo momentu pasuko į posūkį - į kitą pusę nei aš buvau. Nu žodžiu, o aš dar gerai prirūkęs, ant bangos buvau. Vos nenumiriau iš baimės...

Kad vienas būtų teisus - kitam nebūtina klysti.