Nors ne i tema, bet parasysiu i sia skilti, nes temos pavadinimas atitinka mano pastaruju dienu buti.
Neburnojau ant likimo, kad del keliasdesimt litu pastarasias dienas saugojau furas suvalkuose, kad nesiprauses buvau ir edes tik hotdogus, man tai nuotykis.
Kol nepaskambino tevas ir nepasake, kad namie itampa. As su tuo 'pydaru' niekad nesutardavau ir niekad jo nemylejau. Jis manes irgi nemylejo. Suzinojes apie tai, parlekiau i Vilniu bile kaip, kad tik greiciau. Radau ji jau sunkiai serganti. Senas, tiesa, bet visus dantis turejo, ir nors nemegau jo visada, nes prisibijojau jo, del nevaldomo charakterio, bet suspaude sirdi. Darem ka galejom, nors kol samoneje buvo- issipisinejo ir bande irodyt savo: is paskutiniuju ikast, butent man. As ji supratau. Nu mes tokie abu buvom, tik kai jo nebera, kitaip i ji pradejau ziuret.
Stogelis man vaziuoja, nes pries tai poilsio neturejau ir pastarasias pora paru prie jo budejau, todel i tai ka rasau, nekereipkit demesio, man tekstas pasimirsta trys simboliai i kaire nuo kursoriaus ka rasau.
Siandien apie pirma h jo nebeliko. Pradejo tampyt, nors taip ir kelis kartus buvo per pastarasias paras, bet purtymas jau nebepadejo. Supratau, kad jam koma. Nuvaziavom su tevu atvezt veterinoriaus, kad nesitestu ta koma ilgai, nes buvo jo kunas stipriai dehidratuotas ir matesi, kad pastaruoju metu jis stipriai kankinosi. Deja, nespejom. Atvaziave su daktaru radom ji jau uzsilenkusi. Paprasiau, kad vistiek paklausytu sirdi, kad gyvo nepakast.
Kai kasiau duobe, zliumbiau krokodilo asarom, bet galva nuleides, kad tevas nematytu ir ziurejau i duobe. Tevas, stovejo pora metru nuo duobes ir irgi zliumbe, bet mol stengesi tai paslepti, komanduodamas man, kaip kasti duobe.
Gydytojas sake, kad dvylika su puse metu, dobermanui nemazai, visiek gaila man jo, nors nirekad draugai ir nebuvom. So nebera jo
[ nuotrauka ]