Aš papasakosiu, kodėl aš pats rūkiau. Pirma cigaretė buvo surūkyta dar prieš mokyklą, berods man 5 metai buvo, grynai iš smalsumo, žinot. O rimtai rūkyti pradėjau šešiolikos būdamas, ir mečiau tiktai visai neseniai, vasarai prasidėjus, iki tol mažinau ir mesdamas jaučiausi šūdinai, atleiskit už išsireiškimą. Tada supranti, kuo skiriasi psichologinė priklausomybė, kurią turiu MJ nuo fizinės priklausomybės. Apskritai rūkiau, nes tai mane suartino su kai kuriais draugais, bet labiausiai dėl to, kad tai palikdavo dienoj momentą sau. Dažnai naktį išeidavau į balkoną parūkyti, vienas, oranžiniai žibintai šviečia, tylu.. Tokios akimirkos tikrai mane atpalaiduodavo labiau, nei nikotinas, aš pamąstydavau, atsipūsdavau ir aš viso to labai pasiilgstu. Užtat augant man tapo vis aiškiau, kad rūkymas išties žudo, supratau, kad nenoriu būt vienas tų 40 metų senių (sakau ne vyrų, o senių), kurie surūko po pačioką ir daugiau per dieną, kurie negali su šeima kur nors važiuojant mašina 2 valandas pakentėt neužsirūkę, kuriem trečio aukšto laiptai - iššūkis, o ką jau kalbėt apie sporto klubą ar baseiną. Tad nusprendžiau to atsisakyti, kad ir kiek malonumo tai teiktų. Man iš dalies rūkymą pakeitė pūtimas.
Aš prieš rūkymą iki 18os metų, tačiau manau, kad limitą galima mažinti gal iki 16, nes žmogus maždaug tokio amžiaus išbrenda iš kvailos paauglystės, tampa protingesnis ir įgauna atsakomybės jausmą. Žinau, kad būdamas 16os nebuvau kvailas, ir sugebėjau priimti sprendimus pagal save, o ne draugų įtakotas. Sakau, "galima", nesakau, kad "reikia", nes tabakas yra blogas dalykas, jį reiktų kontroliuoti, juk niekam ne paslaptis, jog jaunimui nekyla bėdų nusiperkant tabako ar alkoholio, tai tėra žmogaus asmeninis pasirinkimas, o ne valstybės nustatyta tvarka. 
