
Balsuoti negali vartotojai parašę mažiau nei 10 pranešimų arba užsiregistravę vėliau nei 2011 m. sausio 22 dieną (pataisymas: dalyvaujantys konkurse, balsuoti irgi GALI, ir kad nebūtų nelygybės, balsuoti gali ir tie konkurso dalyviai, kurie nėra parašę 10 pranešimų).
Balsuoti galima vieną kartą, už vieną autorių.
P.S. Į konkursą nebuvo įtraukti anekdotai, kurie (arba labai panašūs į juos), jau buvo legalus.net anekdotų skiltyje

-------------------------------------------------------
ppietka
Aš įtraukiu į plaučius gundantį aromatą. Pajuntu šilumą ir pavojų. Jaučiu, kaip didėja adrenalinas, kraujas pulsuote pulsuoja gyslose… Atrodo, turiu daugiau jėgų pakilti į dangų. Juk taip noriu paskraidyti, pasidžiaugti vėju, saule, apkabinti debesis“, - nuolat kartodavo mano draugė. Jos žodžiai ilgam įstrigo man atminty. Bet… „Narkomanas! Narkomanas!“ – šnibžda aplinkui, ir prieš akis iškyla purvinas, apšepęs, stiklinėm akim žmogus, kuriam reikia pagalbos. Kodėl? Juk narkotikai nesirenka žmonių! Žmonės renkasi juos!..
Nejaugi tu mokėjai skraidyti? Nejaugi ir mane norėjai išmokyti?…
…Aš likau gyvas ir sveikas, bet „sužeistas“. Buvau tas žmogus, kuris bijojo skraidyti… Dažnai sapnuodavau rudas jos akis ir žolę , žvyrą ir kelią, raudoną saulę. Supratau, kad kada nors aš tai pamiršiu, bet ji jau neišsikapstys iš šio liūno: dozė ryte, dozė po pietų ir tas pats vakare. Ji norėjo kiekvieną rytą pamatyti žydrą dangų, tikėjo atsikėlęs šalia savęs išvysti mylinčius žmones. Viskas gerai, viskas nuostabu! Bet tai netiesa! Realiame gyvenime kitaip! Narkomanai lyg amarai, vabalai ir kirminai, naikinantys žalius lapus. Narkotikai „suvalgo“ jų mintis, jausmus, kūną ir sielą. Man sunku kiekvieną rytą galvoti, kad aš galėjau žūti, prarasti savąjį Aš. O kaip tu, ar gali bandyti naikinti kitų žmonių gyvastį? Kaip gali naikinti save? Juk mes turime mylėti vieni kitus, save ir GYVENIMĄ. Griūti ir… keltis! Gyventi ir apkabinti žmones, kurie myli mus… Aš niekada netapsiu skrajūnas, skrajūnas…be sparnų!
-------------------------------------------------------
ElfasVonPa
uzauginau pati pirmaji savo derliuka, mazi mazi du medeliai, po kaitrinem ir tom taupomosiom lempom, nuo abieju nemanau kad gramukas buvo, tai pakvieciau rukyti ta, kuris dave man seklu ir ta, kuris parupino man auginimo pamokas. visi su dviratukais, tai taip sugalvojom klaipedoje i olando kepure nuvaziuot, apie 10-11 valanda vakare ir ten ipust paskutini johny. turejom dviese dviracio lempas, ir priekines ir galines, bet galines man buvo suluzes laikiklis, tai kuprinej metesi. taigi, 1 galine lempa, 2 priekines. na kol miske buvo stulpu, buvo imanoma vaziuot, o poto tamsu kai si***j. dviraciu sviesos pasirodo yra smarkiai per silpnos kad apsviest kelia, bet nuvaziuot pavyko, parukem, grizinejam, jau stulpai su sviesom, galim ramiau vaziuot, maziau stebet kelia, padidinom greiti. na karts nuo karto pasigirsdavo misko gyvuneliu garsai. ir taip girdziu garsiai garsiai, kazkur netoli visai peleda ubauja! as tik kad puoliau zvalgytis ir ziuriu!! o ji uz kokiu penkiu metru nuo manes ant sakos tupi, ubauja ir suka galva ziuredama i mane!!! as saukiu "ziurekit! peleda i mane ziuri!! tik paziurekit! kaip zai**s!!" atsisuku i kelia, o ten uz kokio metro stulpas



linksmai visi pasijuokem ant zemes pakrite, likau visiskai nesuzalotas, dviratis irgi sveikas. kaip sakant, netycinis vandalizmas

-------------------------------------------------------
pavojingas
Anekdotas apie

Buvo trys vyrai kurie visi žuvo automobilio avarijoje ir nukeliavo į pragarą. Kai jie ten atsidūrė, velnias uždavė jiems po klausimą.
Pirmojo jis paklausė "kokia buvo tavo didžiausia nuodėmė žemėje?" ir vyrukas atsakė "oj seni, aš tiesiog dievinu alkoholį ir man žiauriai patinka būti girtam.." tada velnias parodė jam kambarį pilną įvairiausių rūšių alkoholio, įkišo ten žmogelį, pasakė "pasimatysim po 100 metų" ir užrakino duris.
Antrojo jis paklausė to paties klausimo ir žmogus atsakė "oj vyruti, man labai patinka seksas su moterimis ir dėl to buvau neištikimas savo žmonai...". Tada velnias nuvedė vyrą į kambarį, kuriame buvo šimtai tūkstančių gražiausių ir nuostabiausių nuogų moterų. Žmogus įlėkė į vidų, velnias pasakė "pasimatysim po 100 metų" ir užrakino duris.
Trečiojo atsakymas į klausimą buvo "oj bičiuli, aš tiesiog MYLIU žolę! Aš apsinęšęs visą laiką ir be to gyventi negaliu...". Velnias jam parodė kambarį pilną įspūdingiausios aukščiausios klasės žolės, kokią tik esate matę, prikrautos iki pat lubų. Žmogus įėjo į vidų ir velnias užrakino duris pasakęs "pasimatysim po 100 metų".
Po šimto metų velnias sugrįžo išleisti trijulę lauk. Jis atidarė pirmojo žmogaus kambarį ir rado visiškai žlugusį žmogų, gulintį ant žemės be sąmonės, apsivėmusį, su išdaužytais ir tuščiais buteliais visame kambaryje.
Atidaręs antrojo žmogaus duris, pro jas verkdamas išbėgo vyras rėkdamas "AŠ GĖJUS! AŠ GĖJUS!".
Galiausiai velnias nuėjo prie trečiojo žmogaus kambario ir atidarė duris. Sėdintis viduryje aukščiausio kalno žolės, tokioje pat pozicijoje kokioje velnias jį paliko prieš 100 metų. Su riedančia ašara per skruostą, jis pakėlė akis į velnią ir paklausė; "ei žmogau, turi ugnies?"
-------------------------------------------------------
rojus
Sukurtas pasakojimas apie Rugsejo 1-aja:
Taigi praėjo rugsėjo pimosios šventė mokykloje, iš kart po jos aš su keliais draugais išsiskyreme, kas nuėjo pavalgyt kas iki namų, galiausiai po valandos susitikome prie šunkelio į "Old Parka". Tai buvo nuostabi vieta tiek praleisti laika chill'inant su draugais, tiek pabuti vienam ar užtraukti žaliojo. Eidami ten vis šnekejomes apie ateinančius mokslo metus, kokia buvo gera vasara, klausemes gero repo, kol galiausiai nuejome į "Old parka. Susėdome kas kaip, rateliu, draugas išsitrauke maiselį, pilna



- E ateik nenugrybauk einam i kita vietą, tada pradėjom eiti link "Jamaikos prieplaukos" prieje tą antraja ramią gražią vietovę pasedėję užtraukę dar vieną "kalpoką", išgirdom riksmus, visi susimastem kas tai galėtu būti? paskui prie mūsų pradėjo eiti nepažystamos merginos (jos buvo už mumis vieneriais ar dviemis metais jaunesnės) paklausėm ar galėtų pavaišinti cigarete? - Ne, atsakė, pačios po paskutine rūkom, paskui pradėjo rinktis bahurai, is isvaizdos atrode kaip marozai, bet mes buvom tokioj busenoi, kad mums viskas vienodai rode ir dėl to nekvaršinom galvos. Bandė užregzti kalba su mumis, bet jų temos buvo mums neaktualios staiga vienas paemė is manes mano paskutinius lašus vandens, ir ivyko šioks toks konfliktas: sakau:
- atiduok, noriu atsigerti,
- va karjeras bėk gerk,
- pats ir bėk gerk man reik mano vandens, tada pradėjo šakotis, nervintis, nubėgo pasikviete dar kelis "draugelius" šukteli:
- kas yra? turi promblemų? tuoj pi*di gausi. Nubėgo link savo vietos pasikviete visus esančius, tuo metu męs ramiai be problemų patraukėm link išėjimo į šunkeli, jie pribėgo, girti, vienas iš jų sako
- tai kas yra?
- nieko viskas normalei, "nuskriaustasis"(marozas) sako:
- liepė eiti man i karjera gerti vandens, čiupo vienas man už gerklės (vos ant koju pastovėdamas)
- Yra problemu? sako jis. atsakau:
- ne, viskas gerai, tiesiog is niekur nieko nesikabinėkit, gi pats pradėjo mane varyneti ir tiek. Paleido, pamurmėjo, sako:
- tiek jau to viskas gerai, einam, visi kišo rankas lyg susitaikyt, na mes nesipriešinom nenorėjom "įžeisti", "atsisveikinom" ir patraukėm link miestelio į skeitparką.
eidami juokėmes is šitos atsitikusios nesąmonės, kokie kvaili yra tie marozai, gryže į miestelį pasiemem pusike





-------------------------------------------------------
GalvA
Karšta. Prakaitas žliaugia upeliais. Pliusas tik vienas- rankos mostu kišenėje jaučiu didžiulę šišką. Ko daugiau ir norėt... Na vis dėlto norėt yra ko... Bet dabar ne apie tai.
Minutės slenka kaip valandos. Visa mūsų gauja mina dviračių pedalus per sostinės centrą. Pagaliau. Atvažiavom. Suoliukai, medžių pavėsis, puiki nuotaika. Išvargęs jaunimas sugula ant žolės. Kažkam gimsta geniali mintis. Parūkom. Be problemų. Kišu ranką į kišenę ir ištraukiu..... Nieko. Tuščia. Ką ??? Visi kupini jėgų pakyla. Sėda ant dviračių ir mina. Mina kažkur. Mintis tik viena - gal rasim... Jėgos apleido visus. Vakarą keičia naktis. Grįžtam į kelionės pradžią. Turbūt sėkmė ne mūsų pusėj.... O gal ? Kas čia ? Neįmanoma.... Vis dėl to ! Taip!!! Tiesiai po mūsų kojomis voliojasi tai ko ieškojom pusę dienos... Grįžom i pačią pradžią... Startą. Pradžia visad gimdo naujas jėgas, naują kelionę. Taigi, šiaip ne taip išriedėjom toliau. Giliai įkvėpėm, nusispjovėm ant civilizacijos, mašinų ir miesto centro. Traukiam į gamtą ! Puiki mintis. Gal ten rasim užuovėją nuo nelaimių... Gal. Dabar pro akis lekia medžiai. Miško takelis. Spaudžiu stabdžius. Stojam čia. Kiek pasilipėjam. Atsiveria puiki panorama. Veiduose šypsenos iki pat ausų. Sukam ! Garsus kolegos pasiūlymas. Tai aišku. Pasirodo Dievas nemiega... Pagaliau. Tabakas delne. Draugas trupina mūsų lobį. Gilzė laukia nesulaukia. Baigta. Kalnas žalumos kyšo iš plaščiatkos. Trūksta tik vieno atributo.... Popierėlių. Sujudimas. Visi rausiasi kišenėse. Pajuntu, kad šiandien geruoju nesibaigs. Jūs atspėjot. Ko sukt jau yra, bet nėra į ką.... Matyt, mums šiandien nelemta.... O ir Dievas pasirodo užmigo. Giliu giliu miegu. Gal žiemos ? Na, tiek to. Malonu prisimint... Einu geriau padūmysiu. Už visus metus....
-------------------------------------------------------
yoyoyo
Anekdotas:
Stovi Vilniuje prisigėręs negras prie tvoros ir žagsi. Pro šalį eina Rastamanas ir klausia jo:
-Ko toks liūdnas? Gal namo užsimanei?
-Taip
-Labai nori namo?
-Aha
-Lipk man ant pečių - į medi užkelsiu.
Rashliava:
Atsikeliu ryte, nieko namuose nerasta. Nueinu i dusa, patines is po vakar. Atsimenu zmoniu veidus, gera tusa. Paskambinu draugui, paklausiu kas vyko. Netrukus susitariam susitikti. Pasiemam puse, pareinam i namus, susisukam, uztraukiam. Vel tos pacios svajones sukti is grynos, bet gaila pinigu. kiekviena diena svajojam apie tai, tureti savo. Tas nepakartojamas jausmas, kai gyvenime padarai kazka... kazka reiksmingo, bet, deja tai, kas vieniem sukelia baime, ir neapykanta, o kitiem dziaugsma ir laime. Skambuciai vel pasipyla, draugai nori uzeiti, sako turi dar. Priemam, susukam, rukom. Jau temsta, visi geroj nuotaikoj, klausom karoonos, ini kamoze, chillouto, jazzo... nebera ka veikti, su draugu nusprendziame nusileisti i rusi. nueinam i sklepa, visur tamsa, nejauku. keista tamsa traukia, hipnotizuoja, bet kartu atstumia. praveriam sunkias sklepo duris, o ten padetas vienas vazonas, kurio viduryje isdyges krumas. Aplink akinamas folijos atspindys, nuo galingu lempu. Viena is ju isjungiam, nebeskauda akiu. Pasikvieciam likusius, visi ziuri apake, sveikina, jog isdygo moteris. Gryztame, vel taspats. Pradeda kilti saule, visi skirstosi namo. Lieku as su geriausiu draugu. Uzplusta keistas jausmas ir nueinu miegoti.
Atsibundu. Keistos mintys galvoje, jausmas , kai nesupranti, ar tai buvo realybe, ar paprastas sapnas.
Greitai apsirengiu ir soliuoju i sklepa, energingai isiverziu, o ten apkrautas senienomis tamsus kambarelis, su viduryje esanciu vazonu, ir galva pilna ideju ir svajoniu, noru, kad kadanors taip bus. Igavau dar daugiau posityvaus mastymo, kad man tai pavyks, taip turi buti, ir bus.
Geda, bet turiu prisipazinti... Rukau zaliaja jau 6 menesius, kiekviena diena, ryte,vakare. Kartais net atsikeliu naktimis, kad galeciau vel pajusti jos jega. Klausite kam? Kodel man to reikia? Atsakysiu.. Kad uzmiges, kiekviena karta pamatyciau ja.. Perlu baltumo sypsena, blizgancius, gaiviai kvepiancius jos plaukus, karstus apkabinimus, ir saltus bucinius. Kodel saltus? Juk tai tik mano sapnai, tik per juos as tampu tuo, ko noriu buti, darau tai , ka noriu daryti. Tada as... isskrendu, atsiriboju nuo pasaulio. Atsibudes lekiu kuo greiciau itraukti jau susukta

-------------------------------------------------------
Hemingvėjus
Kęstučio istorija:
Alkoholis visada buvo Kęstučio gyvenimo ,,arkliukas". Ironiška, tačiau jei ne jis, Kęstučio šiame pasaulyje išvis nebūtų. Alkoholis ir sovietinė "gegužinė"- štai kam turi dėkoti už savo gyvenimą dabar jau į trečią dešimtį kopiantis vyras. Užteko vienos nakties nuotykio ir Kęstučio tėvai, Marija ir Jonas taptų apsivedusia pora, besilaukiančia neplanuoto vaisiaus. Tais gerais laikas, kada Jonas dar buvo stiprus vyras ir galėjo savo jauną šeimą aprūpinti netik duona, bet ir pieno stikline, gimė Kęstutis. Kodėl būtent Kęstučio vardas? - Tegul bus stiprus ir didis kaip Lietuvos karalius!,- sušuko besišypsantis Jonas, pirmą kart į rankas paėmęs savo beniurzgiantį sūnų.
Kas vėliau pasirodė keistą pačiam Kęstučiui, dėl neaiškių priežaščių jis negalėjo prisiminti beveik nieko šviesaus iš savo vaikystės. Jis mylėjo savo tėtį, suprato kokią sunkią dalią jam teko nešti. Netikėtas Lietuvos nepriklausomybės atgavimas visiems aplinkui buvo šventė, tačiau Kęstučio šeimoje- tragedija. Visuotinis valstybinės sistemos išardymas reiškė giljotiną Jono karjerai. Jaunas, bedarbis, su mažamečiu vaiku rankose- tokią dalią teko nešti Jonui. Kęstutis matė kaip tėvas skęsta depresijoj, o depresiją skandina alkoholyje. Tačiau tėti berniukas mylėjo už betką labiau pasaulyje. Jonas niekad nemušė savo žmonos, sūnaus, nebuvo agresyvus. Priešingai, jis užsidarė viduje su savo problemomis ir kaltino save, dėl tokio nenusisiakusio gyvenimo. Žinoma, meluočiau, jeigu sakyčiau, kad Kęstutis augo kaip vargšas. Rytą ar vakare,ant virtuvės stalo, tarp tėvo butelių ir cigarų pakelių berniukas visada rasdavo dešros galą ar duonos riekę. Marijai, iš prigimties darbščiai moteriai, teko dirbti naktimis, slauge ligoninėje. Namų ruoša, varginantis darbas, geriantis vyras Kęstučio mamą pavertė tylia, pilkai į gyvenimą bežiūrinčia moterimi.
Septintų savo gyvenimo metų rudenį Kęstutis pirmą kart išsiruošė į mokyklą. Galbūt tai vienas iš šviesesnių jo prisiminimų. Krakmolinti baltiniai, išlygintos kelnės ir prakaituotas delnias dvyliktoko rankoj- tokie buvo berniuko pirmieji įspūdžiai mokykloje. Apskritai Kęstutis buvo pažangus ir protingas vaikas. Su klasiokais nesipyko, tačiau ir nebuvo klasės siela. Turėjo nedaug, tačiau tikrų, plienu grūdintu draugų. Visuotinis susidomėjimas krepšiniu taipogi neaplenkė berniuko. Žaidimas kamuoliu šeštokui buvo puikus būdas pabėgti nuo vis aštrėjančių šeimos problemų. Tėvas, vis giliau skęstantis į alkoholio liūna, gyvenimu nusivylusi mama vis dažniau atgrasydavo berniuką nuo šalto šeimos židinio.
Iš mokyklos Kęstutis prisimena daug gerų dalykų: pirmoji meilė, pirmosios laimėtos krepšinio varžybos, pirmieji klasės vakarėliai su saldainių šūsniu ir apelsinų. Žinoma, Kęstutis prisimena ir pirmąjį su draugu Tomu iš tėvo atsargų pavogtą vyno butelį. Prisimena ir šlapias mamos akis, kuriomis Marija žiūrėjo į pirmą kart prisigėrusį savo sūnų. Tąkart mama berniuko nebaudė. Keista, tačiau Kęstutis šį prisiminimą visą savo gyvenima siejo su supratingumo simboliu,
Vienas svarbesnių lūžių Kęstučio gyvenime įvyko vienuoliktoje klasėje. Jis kaip šiandien prisimena ašarotą motinos veidą pasitinkantį jį iš mokyklos. Marija gryžusi iš naktinės pamainos savo vyrą rado pasikorusi daržinėje. Tėvas jokio raštelio nepaliko, liko tik krūva problemų. Kiek Kęstutis pamena, tada jis verkė tyliai ir gailiai, tačiau tai buvo paskutinės jo ašaros gyvenime. Netikėta vyro mirtis motiną perklubdė ant kelių, Mariją užklupo ligos. Iš sielvarto, sunkaus darbo ar atsitiktinai- Kęstutis to nežinojo. Tą kartą jis virto vyru, vyru su visomis vyriškomis atsakomybėmis ir ligota motina ant pečių.
Baigęs vienuoliktą klasę Kęstutis nusprendė toliau nebesimokinti- noras pasirūpinti motina privertė ankščiau laiko ieškotis darbo. Įsidarbinęs, kaip dabar prisimena, "girto spekulianto" krautuvėje jaunas vyras pradėjo nešti sunkią tądienos naštą. Motina dėl sveikatos dirbti nebegalėjo, gėrė vaistus ir skendo šeimą persekiojančioje depresijoje. Kęstučiui parduotuvėje dirbti sekėsi neblogai, vyras buvo darbštus, o ir klijentams patiko. Rūpinosi jis motina, tvarkė apleistą tėvų ūkį ir galutinai subrendo.
Galbūt Kęstutis ir būtų likęs gyventi savo gimtąjame miestelyje, jei ne motinos mirtis. Mamos mirtis jam nebuvo staigmena, moteris buvo ligota ir ilgai kankinosi patale. Likęs gyventi vienas, Kęstutis nusprendė, kad tėvų namai jam kelia liūdesį ir apskritai- yra per brangūs ir perdideli jam vienam. Susidėjęs svarbiausius daiktus, ilgais nelaukęs ir nesvarstęs nusprendė keliauti į sostinę.,,Galbūt rasiu darbą, susimokėsiu už mokslą, pasiklosiu gyvenimo pamatus",- tąkart galvojo. Tačiau realybė pasirodė kitokia. Bemokslio vyro niekas į darbą priimti nenorėjo, o ir pragyvenimo kaina sostinėje Kęstučiui pasirodė visiškai nekontrastinga gyvenimui mažame miestelyje. Iš sutaupytų pinigų dirbant krautuvėje išsinuomojęs ankštą, nušiurusį butą vyras tikėjosi pradėti kiek kitokį gyvenimą. Nuo ryto iki vakaro ieškantis darbo, Kęstutis jautė vis plonėjančią piniginę. Netrukus pinigai baigėsi, tačiau darbo jis rasti nesugebėjo. Nebeliko nieko kito, kaip parduoti tėvų ūkį ir tikėtis geresnės ateities.
Kęstutį, mažo miestelio vaikį, nustebino sostinės žmonių įvairumas. Netrukus jis susipažino su panašaus likimo broliais. Galbūt iš vienišimo, gal iš savo naivumo Kęstutis nesuprato, kad jo vadinamieji draugai- tai tik naudos ir pasilinksminimų ieškantys jaunuoliai. Darbo paieškos nubluko prieš sostinės vakarėlių šviesas, moterų gausą ir draugų juoką. Taurė po taurės ir sunki jaunystė užsimiršo. Tuomet Kęstutis nepastebėjo, koks buvo panašus į savo tėvą. Tačiau jei ir būtų pastebėjęs- būtų nepatikėjęs. Tėvas gėrė dėl depresijos, sūnus- dėl draugų ir linksmo gyvenimo, kurio jis neturėjo vargdamas krautuvėj su motinos našta ant pečių. Vietoj rytinės kavos- degtinės butelis ir vėl prasideda linksmybės su draugais. Kęstutis rūkė ir rūkė daug. Taip nemėgstami tėvo cigarų dūmai virto jo kvapu.
Taip sostinėję pragyvenęs ir prasilinksminęs už tėvų parduotą turtą apie 3 metus Kęstutis susidurė su realybe. Baigėsi pinigai, dingo draugai ir vienkartinių panelių bučiniai. Atsibudęs rytą, Kęstutis nerado ne tik draugų, bet ir televizoriaus, muzikinio centro ir savo piniginės. Nusispjovęs ant tokių draugų, jis niekad neieškojo ir nepyko ant savo sugerovų. Alkis, bespaudžianti nuoma privertė susimastyti apie savo ateitį. Universiteto diplomo neturėjo, darbo irgi, draugai išdavė- tokios grandiozinės nūdienos nebegalėjo paskęsti alkoholyje. Lietuvai įstojus į Europos sąjungą jaunimui atvėrė kelius į užsienį. Kęstutis, supratęs, kad nebeturi už ką nusipirkti netik degtinės, bet ir duonos nusprendė bandyti laime Olandijoje. Šalį rinkosi atsitiktinai, pagal įdarbinimo agentūrą. Pardavęs beveik viską ką turėjo tuščiame bute susikrapštė ant bilieto ir nusispjovęs ant Vilniaus žemės įsėdo į lėktuvą.
Atvykęs į žalią šalį Kęstutis buvo šokiruotas. Šokiruotas netik jos didingumu, žmonių gausa ar europietiškomis kainomis. Gyvenimo negandų palenktą žmogų šokiravo jį sutikę gyventojai. Kęstutis sutiko ne vieną ir ne du liko brolius, kuriuos atvedė laimės ieškojimas. Daug gyvenimu nusivylusiu, likimo nuskriaustų žmonių. Tačiau kas buvo priešinga negu Lietuvoje- žmonės turėjo viltį. Viltį kažkada išsikapstyti iš esamos padeties ir apsirūpinti bent minimaliais gyvenimo patogumais. Kadangi Kęstutis pinigų praktiškai neturėjo, įsidarbino už maistą ir gluostą vietiniame sportinių batų fabrike. Jį ganėtinai nustebino, kad svetimoje šalyje į neišsimokslinusį žmogų žiūrima daug atlaidžiau, stengiamasi suteikti šansą. Šansas Kęstučiui buvo suteiktas, tačiau jis juo nepasinaudojo. Olandiškas alkoholis buvo brangesnis, tačiau svaigino taippat. Drebančios rankos, rytinis vėmimas- Kęstučio kasdienybė, kurią jis atsigabeno iš tėvynės. Netrukus tą kasdienybę pastebėjo ir darbą suteikęs darbdavys. Taip lietuvis atsidūrė gatvėje be pinigų, draugų ar šeimos.
Gatvėje Kęstutis prarado paskutį moralės lašą. Niūrus alkoholizmo šešėlis, tarsi tėvo vaiduoklis, vertė vyrą nusikalsti netik įstatymams, tačiau ir bendrąjai etikai. Pavogti rankinuką iš praeivės moters- vienintelis būdas numalšinti alkį ir troškulį. Kęstutis atliko nevieną ir ne du nusikaltimus. Žinoma, jam niekada neteko kažko nuskriausti. Jo pacifiškumas- tai galbūt vienintelė dalelė likusi iš jo mamos atminimo. Jis nebeturėjo kada galvoti apie sunkią praeitį, beveik ją užmiršo. Užmiršo tevų ūkį, krautuvę ir Lietuvos žemės kvapą. Kaip dabar Kęstutis dažnai mąsto, galbūt jis būtų ir pasimiręs kokioje Olandijos gatvėje su pigaus vyno buteliu rankoje, negu Dievo, ar galbūt, likimo, pasiūstas šansas.
Kartą Kęstutis buvo sulaikytas Olandijos pareigūnų bevagiantis parduotuvėje. Skardinė Olandiškų "šprotų" ir degtinės butelis- tai ką takart jis bandė pavogti. Tačiau, jo pačio nuostabai, jis buvo paleistas ir nukreiptas į benamių prieglaudą. Tai niekad nebūtų įvykę Lietuvoje. Prieglauda tąkart pasirodė ankšta, liūdna vieta, galbūt dėl kūną varstančių traukulių. Prieglaudoje ištvėręs visą naktį, besiruošdamas išeiti Kęstutis užsuko pavalgyti benamiams dalinanamų pusryčių. Kaip šiandien jis prisimena kokią nuostabą patyrė pamatęs kas į plastmasines lėkštes pilsto makaronų sriubą! Kęstutis iškarto pažino geriausią savo vaikystės draugą Tomą. Tapatį, su kuriuo išgėrė pirmąjį savo vyno butelį. Niekas taip neprivertė Kęstutį pasijusti vėl žmogumi, kaip Tomo ištarti lietuviški žodžiai- ,,Sveikas, broli!". Kaip vėliau Kęstutis sužynojo, Tomas mokėsi Olandijoje, pagal sudentų apsikeitimo programą. Dabar vaikystės draugas turėjo darbą ir savanoriavo benamių prieglaudoje.
Tomas neliko abėjingas Kęstučio likimui. Iškarto po darbo parsivedė savo vaikystės draugą į kuklius, tačiau uždirbtus namus, nuprausė davė pavalgyti. Po ilgo laiko Kęstutis vėl pasijuto žmogumi. Tačiau nenumaldomas alkoholio troškimas privertė išduoti savo draugą. Tomui nematant, Kęstutis iš piniginės pavogė pakankamai pinigų porai dėgtinės butelių ir kiek tąkart beatmena- atsibudo vietiniame parke, šale universiteto. Jis prakeikė savo poelgį. Jautė milžinišką gėdą, suprato, kad pavirto tokiu pat, kaip ir jį apvogę draugai. Baisiausias dalykas tada atrodė susitikti Tomą- draugą ištiesusi ranką, į kurią jis prispjovė. Tačiau milžiniškas alkis ir išgyvenimo inkstinktas Kęstutį atvedė prie draugo durų. Kaip bebūtų keista, Tomas draugą priėmė išskęstomis rankomis. Suteiktas antras šansas Kęstučiui tąkart atrodė vertingesnis už betokį alkoholio butelį.
Kaip paaiškėjo, Tomas studijavimo šalį buvo pasirinkęs neatsitiktinai. Taip, kaip bebūtų keista, Kęstutis primą kartą susidūrė su marihuaną. Tomas buvo didelis šio augalo kultūros propaguotojas. Ne kas kitas, kaip jis ir pasiūlė Kęstučiui surukyti suktinę. Pasiūlė tai kaip ne apsisvaiginimo ar užsimiršimo receptą, o kaip vaistą, vaistą nuo Kęstutį kankinančios ligos- alkoholizmo. Kaip šiandien Kęstutis prisimena kaip nuo išsekimo drebančiomis paėmė suktinę ir be didesnio vargo ją sudegino. Tai ką tąkart jis pajuto buvo ramybė. Pirmą kartą per daugelį sunkių ir varginančių metų Kęstutis pasijuto ramus. Ramus viduje, ramus išorėje. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad poto Kęstutis nebenorėjo gerti. Jeigu gerti nenorėjo jo siela, tai fizinis kūnas tiesiog to reikalavo. Bet kaskart, nuo pirmosios suktinės, vėl pradedant drebėti rankomis Kęstutis rukydavo dar ir dar. Ir pasijautė geriau. Kęstutis pradėjo vertinti kanapę, ja domėtis. Galbūt jį skatino vidinis ramybės troškimas, galbūt pagarba Tomui ir nenorėjimas prarasti pasitikėjimo. Darbo tuomet jis neturėjo, bet draugas net nesiruošė išmesti savo vaikystės draugo atgal į gatvę. Tomas, su šiluma širdį stebėjo kaip Kęstutis virsta žmogumi, nuoširdžiu ir ramiu, koks jis buvo vaikystėje.
Kęstutis pas Tomą pragyveno gal pusę metų. Palaipsniui atsikratė traukos alkoholiui, padėdavo draugui su namų ruoša kol šis būdavo darbe. Nežinia kodėl, tačiau parūkęs Kęstutis vis dažniau prisimindavo savo tėvus, jų rupesčius. Tik šykart jis į savo praeitį žiūrėjo ne kaip į varganą ir sunkią, bet kaip į pamokantį gyvenimo kelią, atvedusi ir nukreipusi jį teisinga kryptimi. Netrukus jis susirado darbą. Tik šykart jam nebekliudė kankinantis troškulys burnoje, pasimetimas savyje ir miglota ateitis. Palaipsniui jis patapo ramiu, viską apsvarstančiu ir įvertinančiu žmogumi. Kaskart, po darbo rukydamas jau nežinia kelintą suktinę Kęstutis vis dažniau susidurdavo iš nežinia iškur atėjusia svajone. Šios svajonės jis neatskleidė net geriausiam savo draugui Tomui, nes manė, kad tai- dalis jo, dalis jo likimo, kuriam verta įvykti.
Lietuvis Olandijoje pragyveno ketverius metus. Gyveno kukliai, tačiau išsikraustė iš Tomo buto. Dirbo daug ir vis dėl savo svajonės. Galiausiai Kęstutis nusprendė, kad trijų darbo metų santaupų užteks jo tikslui. Susidėjęs daiktus, atsisveikinęs su broliu tapusiu draugu Kęstutis grįžo Lietuvon. Grįžęs vyras iškart patraukė į savo gimtąjį miestelį ir už uždirbtus pinigus perpirko apleistą tėvų sodybą. Tąkart atrodė stebuklas, kad ūkis tebstvoėjo, ir už šį stebuklą Kęstutis jaučiasi dėkingas ligi šiol.
Grįžęs Kęstutis pats puolė atsatynėti tėvų ūkį. Dirbti įvairius darbos jis išmoko Olandijoje. Kiekvienas pralietas prakaito lašas tiesio glostė širdį. Po ilgų metų Kęstutis pagaliau jautėsi namuose. Jis nebeprivalėjo rūkyti, kad jaustusi ramus- jo sieloje nusistovėjo išmintis ir harmonija. Tačiau rūkymo jis neatsisakė. Priešingai, jis dar stipriau ėmė domėtis kanapių kultūra ir netgi sukalė šiltnamį savo pirmąjam augalui. Augalui, kuris buvo skirtas Tomui, broliui, padėjusiam atsistoti ir vėl gyventi.
Kur Kęstutis dabar- nežino niekas. Turbūt sėdi prieš langą savo tėvų namuose ir rūko suktinę, mąstydamas ir dekodamas likimui už viską kas siūstą- gero ir blogo. Žmogus gali atsistoti tik tada, kada buvo pargriuvęs. Niekam nelinkiu patirti Kęstučio likimo, patirti vargo kokį patyrė jis, tačiau ramybės šitame pasakojime galime surasti visi. Po suktinę už Kęstutį- buvo jis ar ne

Peace.
-------------------------------------------------------
tikman
Asmenine istorija:
tai nutiko beveik pries metus irgi sausi. tai buvo diena kai as pirma kart rukiau per

taigi,as,mano geriausias draugas ir dar toks vienas isprotejes sokejas nulekem pas jo drauga dreduota rastamana






ta diena bongas man buvo priesas,o siandien draugas

Peace

-------------------------------------------------------
DarNe
Abstrakcija:
Žali nemėgsta žalių žmoniu, taip kaip ir žali žmonės nemėgsta žalių. tačiau kaip nebūtų keistą žali žmonės mėgsta žalius žmones lygiai taip pat, kaip ir žali mėgsta žalius.
-------------------------------------------------------
Raslabutis
Senai čia besilankiau , senai ir rukiau , senai ilsejaus ... Bet dvasia kuria 4 metus diena is dienos gyvenau , nenuzudziau , nepamirsau , nepalikau . Istiesu net nezinau kodel čia rasau , kazkuri dalis manes tiesiog manes to reikalauja .
Nuo 2005m. ejau "karpytu" lapu keliu, niekada nesigrezdamas atgal , per toli i prie neziuredamas . Su augalais kaip sie ,magija yra aplink ! Sativa , indica nera jokio skyrtumo ,tiesiog turi viska nors ir neturi nieko . Laikas nuo laiko , bandimas po bandimo bandziau "surimteti" , nustoti linksmintis per dumu kamuolius, stengtis i gyvenima ziureti "blaivia galva" . Kaip tik taip pradedavau egltis , gyvenimas pasirodydavo pilkas , niurus , neidomus ir galu gale pats tapdavau pasyvus . Tada stengdavausi pasisemti dvasingumo keliais ykvepimais, uzsidedamas ausines , klausidamas savitos muzikos ... Po keliu valandu pradedavau samprotauti , kodel ? kam as rukiau ir kas pasikeite etc.. Uzeidavo laiko tarpsniai ,kad nerukydavau 3-4men. bet tik paragaves nepasisotindavau panasu laiko tarpa . Tada prasidejo lowrider , ak-47 ir daug kitu eksperimentu ,gal ir nevykusiu , bet veikianciu.. Homemade bong'u gamyba ir dar daug daug visokiu smulkmenu kurios buvo tokios mazos ir daugeliui visiskai nereiksmyngos ,bet mane ir mano draugus verte jaustis gerai.
Paaugau , pasenau, pradejau dirbt ,pradejau daugiau laiko skyrt miegui ,sportui ir nebeliko mano zalios ,lipnios sapnu dazytojos . Ne ne .. Vakareliai , senu geru draugu burys su kuriais dalindavomies paskutiniu derliu turi savo gilias, senas tradicijas . Turbut be jos as neissivaizduociau saves , mano draugu ir gero laiko praleisto su jais . Siuo metu esu uzsienije , taip as čia parduodu savo vienus graziausiu gyvenimo metu , taip as neturiu tiek draugu ir nuostabaus laisvalaikio kaip gimtineje , TAIP ir ji čia auga ! Po velniu nors ir nerukau ir tiesa sakant visiskai netraukia , bet as turbut uzkrestas , uzkrestas sia liga kaip ir dauguma čia esanciu . Kaip vienas geras zmogus yra pasisakes "nepriprantama prie kanapiu rukimo ,priprantama prie ju augino" . Ne vienas is musu tai galetu patvirtinti ,ar klystu ?
Moralas? Linksma istorija? Isprotejusio zmogaus paistalai? Ne.. Neviena nei kita. Tiesiog atiduodu dalele saves uz visa tai ,ka gavau is forumo , lankytoju , lenkiu galva pries senbuvius , uz kiekviena ju griezta kartais gal net ir skaudu pasisakima esu dekyngas. Peace!
Visiems ieskantiems , prasantiems kazkokiu stebuklingu patarimu , apskaiciavimu , kokia lempa kam kiek tinka , kas geriau ir kaip daugiau ? Experimentai suteikia euforija
Kad augtu ir zydetu
-------------------------------------------------------
Metanabol
Eilinis baudinių vakaras, pasibaigęs netikėta kulminacija:
Pradėkim nuo to, kad tai karšta ir sausa liepos mėnesio diena. Nu žodžiu eiliniai maratonai, akrilinis 60cm bongas su ledukais ir didelia kolba. Nulekiam su geriausiu družbanu pas kaimynėlį ir užperkam 1 skanų maišiuką kvepiančio ypač aitriu ir stipriu skunku. Nu ką, patraukiam, kortom lošiam, kosminames su winamp visualations... Viskas taip tęsiasi, jau vakaras artėja, hitas po hito, partija po partijos... Viskas čia būtų GERAI, jei ne sumąstytas mūsų žaidimas - kas pralaimi 3 partijas, turi patraukti nesveiko didumo, pilnai prigrūstą BAUDINĮ kaušelį (nu kaušelis standartinis, bet jau toks kietas buvo, vos ne kaip mediena suspausta). Nu traukiu traukiu traukiu (čia jau apie pusę pirmos nakties), PUKŠT - DŪMŲ DEBESIS NAMUOSE, AITRUS KVAPAS VISUR, BELEKOKS BUZZAS GALVOJE. Jaučiu kaip dreba kojos, rankos... Viskas lengva, kvėpuot sunku, galva išsprogusi
![:] :]](./images/smilies/blink.gif)

![:] :]](./images/smilies/blink.gif)

Staiga sakau:
-Vsio, užhtekss, eeinu namoo.. (


Datraukiu paskutinius dūmus greit ir numetu pusę cigaretės... Vaizdas juodėja, juodėja ir taip negera, OMG KAIP NEGERA(
![8[] 8[]](./images/smilies/shock_1.gif)

![8[] 8[]](./images/smilies/shock_1.gif)




korishas sako:
-tau xxx (vardų neminėsiu) į lempą davė.
-Ką? (mintyse galvoju tikrai negali būt)
-Atsijungei tu...
Ir pradėjo žvengt... Aš atsistoju, sakau nu vsio krč davai ir tik žingsnį dėt vėl jaučiu pareina ta pati banga... Šiaip ne taip užšliaužiau iki 2 aukšto ir įkritau į pirmą kėdę pasitaikiusią... Veidas šlapias, baltas, karšta, kojos tirsta virpa... Ech, tikrai nemalonus jausmas...
Po to karto, tokių praktikų daugiau nebeatlikinėjame... Nors ir pasibauduojame dažnai

Moralas: niekados nerukykit cizų po bongo traukimo, kenkiat sau (tą pats ištvėriau praktikoje)...
-------------------------------------------------------
Domis
Reali istorija...
Pamenu ta diena kaip siandien... Buvome tryse - as ir du geriausi mano draugai nuo mazu dienu. Buvo praejusios vos kelios dienos po to, kai pastu atkeliavo musu pirmasis taip ilgai svajotas ir lauktas TIKRAS bongas... Mazytis vos 20cm, stiklinis su juoda indisku kvapu kvepiancia dezute... Ta diena vadinome jos krikstynomis, nes gerai istestave JA pavadinome vardu Svajone
![:] :]](./images/smilies/blink.gif)
Rukem iprastini gana prastos kokybes stuffa, taciau bongo magija padare savo... Taip aukstai ir taip skaniai dumint neteko iki siu dienu... Deja, Svajone pasidziaugeme neilgai, vos vieninteli karta, nes mums nudauze taip, kad draugeli prirukiusi pagavo tevas



Laikas bega, stuffas ir norai keiciasi, bet svajones lieka tos pacios...


***
Niekada neagitavau, kad zalias teigiamai veikia zmoniu sveikata, daro ju gyvenimus geresnius ar kada nors atnes pasauliui taika, taciau visai nesenai teko matyti toki kraupu vaizda zeminant alkoholi mano akyse, kad likau ganetinai pasiurpes, nors kaip ir Bobas Marley niekada nieko priesisko pries nerukancius

Buvo eilinis sestadienis po darbo savaites... Kaip tradicija susitikome su draugu supesti savaitgalinio






Taikos ir sekmes visiems

***
Ko gero ne vienas musu yra prigliukines daugybe isradimu, fantastiniu stebuklu, scenu, pasaulio gelbejimo ideju ir kitu tarpgalaktiniu nesamoniu pagrystu simtaprocentine logika


Karta su draugais karsta vasaros diena buvome sugliukine, kad esame kazachstanieciai su AK47 rankose ir rukome

Pavasari teko tureti ziauriai idomaus zalio nuo kurio man atrodydavo, kad su draugais sedime laive ir plaukiame, taip ir neissiaiskinau kodel, bet visus itikindavau, kad reikia irkluot, nes kitaip nuskesime ir visi irkluodavom

Karta sumasciau turbut daznam i galva saunancia ideja, kad reikia susikonstruoti laiko masina ir... Nukeliauti i mazdaug 1000-uosius metus, kai kalnalape buvo viena pagrindiniu baltu auginamu kulturu

Buvom kadaise isgliukine nerealu aparata, kuri kada nors tikrai pasidarysime... Ne, tai ne laiko masina


Nezinau ar tai galima pavadinti fantazija, gliuku ar kazkuo panasiu, bet su draugais daznai susimastome, kaip budami jau pensijoje, visai seni susitiksime pas kuri is musu namuose, susesime saules apsviestoje verandoje supamose kedese, ratu prasuksime


Siam kartui tiek... Spalvotu gliuku

***
Buvo ruduo, beveik visi medziu lapai buvo nukrite, bet tai nera liudna istorija


Karta is barygos gavom ziauriai keisto daikto, jis kvepejo saldziai ir buvo visai nepanasus i ganja, todel ilgai sukom galva, ka daryt, sukt is trupucio, sukt pusioka, sukt viska... Taremes taremes sededami pas drauga kambaryje, bet ilgai netampiant... : Ai dzin ! Sukam visa, vistiek kazkoks keistas stuffas, gal dar nevilks is vis

Nu ka taip ir padarem ir istripinom su jointu cigareciu pakelyje i vietini parkeli, pakeliui nusipirkom po buteli geralo ir parke susiradom grazu suola i kuri tiesiai sviete saule ir visur kur pazvelgsi matesi zmones veikiantys kazka... Vedziojantis sunis, begiojantys krosus, tiesiog besimegaujantys viena paskutiniu sauletu rudens dienu, bet ne tame esme



Sedim taip tryse tam parkelyje, kaip ne keista snekam tik apie mum suprantamus dalykus ir staiga kalba pasisuko apie puskiaurese kisenese esancius pinigus ir apie tai kiek buteliu utenos uz juos isetu...





Zodziu, isvada tokia: saugokites pavojaus is auksciau


***
Dar viena istorija is mano gyvenimo...

Buvo diena po kazkokios vasaros vetros artejant rudieniui, todel su draugeliu nusprendem paspiningaut nueit iki gal uz kilometro sodyboje esancio tvenkinio. Kaip tikri rimti zvejai susiruosem zvejybai, pasiemem kiekvienas po spininga ir savaime aisku po pypkute ir pedinam keliu tarp misko... Pedinam pedinam... As draugeliui: Puciam dabar ar nueje?? Draugelis zvilgsniu rodo i miska




Jau pusvalandis praejo, kaip maluosi aplink tvenkini, gal tris ratus jau apejau, o draugelis nuo pat atejimo vietoj stovi prie i vandeni nuversto berzo. Nueinu as link jo issiaiskint, kas ten vyksta. Prieinu artyn, o jis man: shh, tyliai... Sakau: Kas vyksta?? Jis man atsako: lydeka gaudau, matai va ten? Kaip nedamatantis issisiepes ziuriu i taska uz kokiu triju metru nuo musu taip ir anaip, na lyg ir uodega lydekos. Taip ir gaudem ta lydeka gal 20minuciu, kol draugelis su guminuku neuzkabino sakos to medzio, kuris pluduriavo vandenyje ir nesupratom, kad toji lydekos uodega tebuvo lapai, kurie buvo ant po vandeniu esancios sakos

Dar karta pasikartosiu... Nacionaline zvejyba tiesiog



-------------------------------------------------------
Glifas
Tikra istorija:
Taigi viena silta vasaros diena as ir dar 3 mano draugai sugalvojome, kad reikia siandien butinai parukyti suktinuke, nes pas mane namuose nieko nebuvo. Tad susiskambine su baryga nuejome iki jo ir pasiemem nei daug nei mazai partija. Tada patraukeme link mano namu ten mes susisukom pora kaseku juos parukem ir tada as ir dar vienas mano draugas sugalvojom padaryti prikola ir isgazdinti kitus mano draugus



***
Keletas anekdotų apie

Sėdi du diedukai ant suoliuko kieme ir kalbasi:
- Ale žiūrėk, vargšai tie studentai… 5-se vieną cigaretę rūko..
- Nu, ale vis tiek linksmi, juokiasi, krykštauja…
***
- Kuo dirbi?
- Darau žmones taikiais ir gerais.
- Šventiku, ar ką?
- Žolę pardavinėju.
***
Sedi zuikis ant kranto ir ruko žole.Priplaukia prie jo bebriukas ir sako:
-Zuiki,duok žoles parūkyt.
-Tai kad tu nemokesi,-atsako zuikis,gailėdamas žoles.
Kai pagaliau bebriukas išmaldavo dūmo,zuikis jam aiškina:
-Reikia gerai itraukti,nuplaukti į kitą krantą,tada atplaukti atgla ir išpūsti.
Na bebriukas taip ir padarė:gerai įtrauke ir plaukia.Bet vargšas neišgalejo ir jau kitame krante išpute.Sedi sau liūdnas bebriukas,kol priplaukė begemotas.Tas klausia nusiminusio bebriuko:
-Ka čia veiki?
-Ai zuikis aname krante žole dalija,- atsake bebriukas.
Begemotas,matydamas gera proga,plaukia pas zuiki į kitą krantą.Išnyra jau priplaukęs, o zuikis isterišku balsu ir rėkia:
-Išpūsk,bebriuk, išpūsk!!!!!!!!!!!!