Gryna teisybė. Pats mokykloje turėjau daugybę problemų nes į mokslus rimtai nežiūrėjau. Menai, muzika ir dvasinės vertybės visada rūpėjo labiau. Vis buvau "drąsinamas", kad be tų sausų matematinių formulių gyvenime pražūsiu, jei per klaidą baigsiu mokyklą tai neturėsiu ką valgyti ir pan. Klasiokai durniumi vadino, mol "nežaisk su savo gyvenimu, pradėk mokytis". Niekada taip ir nepradėjau. O kaip baigėsi? Iš klasės mokyklą baigė visi ( kai kurie per kyšius, kiti draugiškai susitarus

), dauguma dabar dirba nuobodžius 9 to 5 darbus, vakarais geria alų ir žiūri krepšinį. Vienas iš buvusių klasiokų ( labai įdomus žmogus, tiesiog puikus filosofas), kurį mokytuvai engė taip pat kaip mane, pradėjo pūsti, o vėliau atidarė savo fotostudiją. Pats teturiu vidurinį išsilavinimą, dirbu atsitiktinius darbus (kurių gyvenant užmiesty apstu, net žiemą) iš kurių pragyvenu. Darbas nėra gyvenimo prasmė, todėl mano tikslas vis tobulėti dvasiškai, kas mokytojams ir kitiems babilono vergams atrodo visiškas absurdas ir tuštybė. Manau, kad jei kada turėsiu vaikų, jie eis į gerą mokyklą kur nors užsienyje, nes su Lietuvos mokytojais situacija tiesiog tragiška.